„Karstą nešant“

Sudedu kriauklus.
Kaulelį po kaulelio
Į lentynas medines
Ąžuolu remtas.

Griaučių dvasios išsemtos,
Su krapna žemelės išgertos.
Padabos ji jus,sielos,
padabos.

Ir išaugs želmuo
Šventoj žemėj išaugs.
Aš jį vis paliesiu,
Nes žinosiu,
kad tam kape kadais buvai Tu.

Ir tik ėmus blįsti,
Per pavasario maurus namo grįšiu.
Sukalbėsiu maldą,
Kaip prieglaudą,
Už radvilas savo,
Mirties užavėtus vaikus.

Užvis labiau aš noriu,
Vadinti tave dar gyvu.
Kastis žvidrynuos,
Girdėt kaip žvanguliai ant arklių skamba
Lai atjos jie manęs palydėt.
Lai atjos,šmėklos vardo uždėt.

Added (2008-04-06, 5:59 Pm)
---------------------------------------------
Šiek tiek iš knygos:

,,Būsim amžinai"
,,Aš laikiau suspaudusi jo šiltas rankas ir norėjau, kad tai niekada nepasibaigtų. negalėjau nutraukti savo akių nuo jo švelnaus akių spindėjimo. Tą akimirką atrodė, kad tai niekada nesibaigs, kad tai amžina. Norėjau priglusti prie jo krūtinės ir klausyti jo širdies dūžių. Norėjau pajusti Jo alsavimą. Nors nežinojau, kad tai paskutinės akimirkos su Juo. Vaizdas už lango priminė lietingą rudenio dieną. Bet tai mūms netrukdė. Mes tyliai sedėjom ir klausėm krentančių lašų į stiklą. Tylą nutraukė visai netoliese stipriai trenkęs žaibas. Kruptelėjau, o jis gražiai nusišypsojęs mane apkabino ir priglaudė prie savęs. Aš nusiraminau. Ir klausiausi jo alsavimo. Taip ilgai prie jo prigludus gulėjau. Palata buvo pakvipusi gelėm. Romantiška atmosfera. Buvau laimingiausia per savo gyvenimą. Apie tai galėjau tik pasvajoti. Jis tyliai sukuždėjo man į ausį :
- Kai pasveiksiu, mes būsim amžinai.
Aš nustebau. Nesitikėjau tokių žodžių iš savo geriausio draugo. Maniau, kad Jam esu tik draugė. Aš žinoma nusišypsojus atsisukau į Jį ir linktelėjau galvą, iš laimės spausdama ašarą ir vėl prigludau prie Jo šiltos krūtinės. Jo širdis plakė vis lėčiau. Aš supratau, kad tai gali būti pasktinis šansas. Atsisukau į jį ir apkabinau su žodžiais : Tu man reikalingas...
Jis taip pat mane apkabino ir ištarė paskutinius žodžius kurie man dar skamba ausyse : Man Tu Esi Viskas Kas Brangiausia Šiam Pasaulį. Myliu tave.
Ir Jo šiltos lūpos prigludo prie mano skruostų pirmą ir paskutinį kartą. Matau, kad rieda ašaros Jo skruostais, bet Jo akys jau užmerktos. Aš tada dar stipriau prie Jo prigludau ir nenorėjau jo paleisti. Dar jaučiau Jo, vis silpnesnius širdies dūžius. Tada pradėjau suprasti - Jis dingsta amžiams.. "
,,Po mylimojo mirties"
,,Po mylimojo mirties Ji diena iš dienos sedėjo prie Jo kapo. Rašė laiškus, kasė juos po žeme. Su kiekviena pralieta ašara Ji silpo. Silpo ne dienomis, bet valandomis. Jos rankos dar jaučia Jo rankų šilumą. Jos kūnas jaučia Jo krūtinės šilumą. Skruostas, Jo švelnias lūpas. O mintyse vis dar skamba Jo žodžiai : ,,Kai pasveiksiu, mes būsim amžinai." Ji vis dar netikėjo, kad Jos mylimojo jau nebėra. Jai plyšo širdis su kiekviena mintim, kad Jo nebėra. Kad Jis jau sėdi kažkur kur Ji Jo niekada nepamatys. Ji jaučia, kad Jis šalia. Ji jaučia, kad Jis Ją stipriai apkabinęs. Bet, kad ir kur pažiūrėtų, Jo nemato. Dėja, jos širdis labai greitai silpsta ir plaka vis lėčiau. Suklupsta Ji staiga prie kapo šalto pamato. Netlaiko jos širdis. Jos alsavimas lėtas. O vietoj ašarų prapliupo kraujas. Priglaudusi veidą prie šalto ir tamsaus žvyro nusišypsojo paskutinį kartą. Su paskutiniais Jos širdies dūžiais ir paskutinėm alsavimo minutėm dingo šypsena veide."
,,Susitikimas"
,,Dabar, ir Jis ir Ji - labai laimingi. Jų sielos blaškosi beribėse platybėse. Ir sparnai Jų dideli ir balti. Kyla aukštai ir sklando ilgai. Susitiko abu kaip žadėjo Jisai. Jis pasveiko ir liko su Ja amžinai. Ir dabar Jų širdis susikibo stipriai. Pažadėjo Jie sau, kad neišsiskirs amžinai. Jie laimingi kaip drugiai saulėtą dieną laukuose, kaip šaltinis po gero lietaus, kaip gelė po lietingos dienos... Jie sėdi ant tų - baltų debesų ir laksto ant tų lietaus debesų. O Jie ten kur saulė nesileidžia nakčia. Jie ten kur daug pievų, gėlių ir paukščių... Niekada Ji apie tai nesvajojo, ir net negalvojo, kad Jis ją pabučiuos. Bet dabar Jie liks amžinai kartu. Jie niekada neišsiskirs. Jie skris ir skris... Skris... Nei viena Jiems ašara neišriedės. Ir širdis Jų neliūdės. dėja Jie negryžta į žemę atgal. Nenori draugams Jie vaidentis. Ir tai Jie per daug jau prisikentėjo. Tiek Jos mirtis, tiek Jo mirtis Juos labai sukrėtė. Bet dabar Jiems ne tai galvoje. Jiems svarbu, kad Jie būtų drauge amžinai. Jie niekada neatrakins tos grandinės kuri surakino Jų širdis. Jie liks amžinai net ir po mirties. "

Auksiniai žvangučiai ant dramblių šonų.
Apjuosti mantra
Ir kilimais
Monai,gina
sterblę namų,
Kur įvytos iltis.
Ir akys
Jų guli,
O poto pagaugais nuo pėdkelnių nubėga.

Cinguliai nelaimę neša,
O sako dramblys-
Gyvūnas dalingas.
Tai tik smilkalų kvapo kvošia,
Saldžios gervuogių chimeros,
Ištirpusios gurkšny virinto vandens.

Added (2008-04-15, 11:53 Pm)
---------------------------------------------
Šitaip, kaip reikia

Ant padangės džiovintas žolynas,
Rymo vienatvė.
Kam tau ją vyti...?
Spiraliniai sodai,negali išnykti.
Vegetuojant jie sukasi gilumos upokšniais šaltais,
O užsimerkus
kregždės paleistos,
(negi bijai,šitaip tyliai ištverti?)
Nupult,niekada nebegrįžt...
Žirklinėm uodegėlėm,
Dangaus dalies sau
- Niekada -
Durtuvų nebelaikyt
Kol džiūstant pasaulin sugrižti
Toliau gėles sodint,
į pievą, jau prisėta senai
bet su vargais,
nevienas likti,
ir gyvent už Žiedus savus
dar ilgai.

Added (2008-04-23, 8:47 Pm)
---------------------------------------------
Dvidešimt du tūkstantmečiai,arba septynios sekundės siekiantčios gyvenimo.
Prisiminiau.
Bangą-
košmarą.
Užliejusį.
Kaip raudonis,
Getų kelius.

Tenai

Nutiško.
Lašas.
Ištirpo. Kaip aš.
Kasdien.
Tik ant drobės lieku.

Added (2008-05-10, 10:26 Pm)
---------------------------------------------
Atgal į mirtingumą
Aš nejaučiu nei džiaugsmo, nei laimės, nei meilės, neturiu širdies...Aš visiškai tuščias... Serijos herojus pradėjo kurti...Man nereikia pinigų, pilies ar dar ko...užtenka man rašiklio ir popieriaus, kuris kadais buvo medis...Ar tas jausmas, kai per odą nueina šiurpuliukai, kai žiūri į tuščiai žalias lubas, tuščiai eikvoti savo gyvenimo laiką miegant turi būti pamirštas?...NE...ne..-pakartoju dar kartą mintyse...Ko vertas tas gyvenimas tada, jog būti mirtingam yra gerai?...gerai, kad žuvai, gerai, jog gėrei, gerai, tačiau blogai...netinka tas mirtingumo jausmas..kai miršti pramiegojęs savo gyvenimą lovoje...nakty...pilnaty...danguje

Added (2008-06-03, 11:53 Am)
---------------------------------------------
Tuščias stalelis... Prie jo prisėdu ir aš.. Atsisėdu, apžvelgiu kavinukę... Oh.. kaip miela.. Kiek daug gražių porų, kurie sėdi, gurkšnoja arbatą ir mielai vienas į kitą žiūri susikabinę rankomis.. Kartais mąstai : ar tik negalėtum toje vietoje būti ir tu?
Et.. Tada visas mintis nutraukia atėjęs naujas padavėjas su MENIU. Bet kadangi esi nusilenkusi ir nieko nematai, o tiesiog žiūri į brūkšnį ant stalo, tiesiog pasakai - "Kaip ir visada".. Tada jis pasilenkia ir klausia ko aš norėčiau.. Aš susinervinu ir dar kartą, vos ne ėkdama pasakau, kad kaip ir visada. Tada jis pakelia mano galvą ir pasako, kad jis naujokas ir nežino ką aš užsisakau. aš pamatau dieviškai gražias žalias akis ir tiesiog alpstu mintyse. Netkusi amo pasakau lyg kažko bijodama, kad aš dar pagalvosiu.. Tada jis nueina. po kiek laiko vėl prieina prie manęs su savo užrašų knygute ir klausia ko norėčiau. Apsidairau, pasižiūriu į porą sėdinčia greta ir pasakau "Arbatos ir vaisių asorti". Tada jis švelniai nusišypso ir dar paklausė - "Viskas?"
"Taip" - atsakau. Tada jis nueina.. Sėdžiu ir žiūriu pro langą, pro kurį matos kiekieno žmogaus žingsnis ir juos stebiu. Mąstau.. Et.. negaliu sau to leisti. Aš jaunesnė už jį, tad ir vilčių visiškai neturiu. Ateina jis ir atsisėda priešais mane ir valo stalelį. Tada padeda arbatą ir negilų dubenėlį su vaisiais. Išrausta. Trina rankas į prijuostę.. Susigėdęs nueina. Tada mane užvaldo juokas, bet susilaikau, nes mane gali išvadinti D.. Kai atsigėriau ir užkąndau, jis vėl priėjo paimti dubenėlį ir puodėlį kuriame tysojo vaisinės arbatos pakelis. Kartu atnešė sąskaitą ir žinoma vėl nuėjo. Ši kartą dar paprašiau, kad atneštų vandens.. Buvo keisčiausia kai jis atnešė dvi ir atsisėdo priešais mane. Aš išsitraukiau telefoną ipažiūrėti kiek valandų. Jis tada paklausė "kaip sekasi?"
Aš atsakiau - " gana gerai, bet gal pirma vardą galima būtų sužinoti?" (;D)
Atsakė "Edgaras.. O Tavo?
"Ieva" - ada gurkštelėjo vandens ir paklausė - "Kaip mokslai?"
"Puikiai. Kaip Jūms naujasis darbas?"
"Na šiandieną pirmoji diena, o Tu pirmoji klientė kurią šiandieną pastebėjau" - dar daugiau paraudonavo. Norėjau juoktis, bet susilaikiau.
"Hmm. Malonu. Bet juk čia ateina nemažai merginų ir tavo amžiaus. Kodėl pasirinkai būtent mane jeigu aš tau į jaunesnę seserį tikčiau?"
"Na, man tu pasirodei labai miela ir akys tavo tiesiog pasakiškos" - Ne esmė, kad jo taip pat..
"Ne, ką jūs.. Tikrai nepasakiškos.."
"Aš tokias gražias, svajingas, pilnas ryžto akis matau pirmą kartą gyvenime.. Gal galima būtų tavo numerį? O gal galiu paprašyti susitikti kurią dieną?"
"Na.. Nežinau. Galime susitikti."
"Kada esi laisva?"
"Aš dabar esu laisva, bet šiaip tai kiekvieną dieną tokiu metu čia ateinu."
"Na mano pamaina pasibaigs už..." - pasižiūrėjo į laikrodį. " 15 minučių. Gal gali palaikti?
"Taip. Jeigu taip norite"
"į mane kreipkis vardu ir ne jūs, o tu. ;]"
"Pasistengsiu."
Na sedėjau ir laukiau kol jis ateis. Išgėriau vandenį ir mąsčiau..
Staiga jis jau buvo greta ir kvietė eiti drauge. Na mes išėjom ir netrumpai vaikščiojom..Prieš pat išsiskiriant, jis mane pasigaao ir apsikabino.. Aš išsigndau. Beje, kiek paėjus nuo kavinės jis paėmė už mano rankos... O jau paskuinę minutę, stotelėje jis mane pabučiavo.. Och.. kaip buvo miela. Niekada to nepamiršiu. O mes kiekvieną dieną pradėjom susitikinėti kavinėje, o po kavinės eidavom pasivaikščioti.. Och... Edgaras.......

Added (2008-06-07, 5:17 Pm)
---------------------------------------------
ta proga ;D

" Kerėtoja"

Nuo vėtros beldimo į langą
sudūžta šukės, pabyra
O širdy-tyluma

nepažadins tas aidas-
ašmenų kritimas į šulinį
Mes nemiegam
seniai taip bebuvo

dabar tik gyslos mūs pjauna
Kerėtoja
apipila žibalu, padega
o mes persmelkti ledo
alsuojam šalčiu
ir rankas ant krūtinės sunėrę,
seniai tavęs, Kerėtoja, laukiam
tik nekalbam, neatsiliepiam
bijom įkvėpti
tavo ugnies ir ištirpt
o po to kaip rauda skruostais vilnyti

-bar
bar
bar-

beldžias į langą Kerėtoja
suknežina stiklą---mėnuo apipila patalą.
Su skeveldromis nukrintame į šulinį
kur povandeninių žibintų šviesa
užmerkia vokus---
pagaliau užmiegam.

Ok, išskyrus tave.

Kuriu. Tiksliau kūriau.
Dabar nėra įkvėpimo, nors ateinanti vasara gali pažerti naujų minčių.