FINALAS Aš sėdžiu patamsėj, man gaila savęs.
Esu tik bereikšmis žmogutis...
Nebuvo vilčių, nebuvo svajonių,
Draugauti, mylėti, turėti...
Praėjo daug laiko, ir eina velniop
Nebėra pasauly šiam laimės,
Tik slenka plaukai, raukšlėjas veidai,
Pradingsta jaunystės paveikslai.
Laikui bėgant, pradingsiu ir aš..,
Išbėgs mano gyvenimas upėm
Neliks, to susmirdusio niekšo, -
Kurį, tu vadindavai zuikium.
Meldžiu aš Šėtoną, nebetikiu Dievu,
Žinau, kad darau negerai...
Bet kas man belieka, pasauly ant svieto
Kur džiaugsmo beveik nebėra.
Sugrįžo laikai, kai būdavo šilta...
Atsimenu, mylėdavau saulę,
Ji šviesdavo man, ji guodė tave,
Bet sielos tavos nesušildė.
Manoji meilute, kreipiuos į tave,
Žinau kad manęs negirdi...
Per daug jau naktų, praslydo pro šalį
Atstumas, tave uždraudė man...
Imu cigaretę ir sėduos į kampą,-
Kur verkdavau tais vakarais...
Prabėgo jau metai, lyg dūmas pakilo
Ištirpo... Kaip ledas degtinėj...
Jau laikas pamiršti, nustoti kliedėti,
Laptopo baterija senka berods...
Eilėraščio galas, mintims pabaiga
Gyvenimą griebsiu kaip vaikas
Gesinu cigaretę ir stojuos iš kampo,
Kaip chronius žingsniuoju virtuvėn
Einu prisipilsiu aš šiandien vandens,
Degtinė juk baigėsi vakar...
Įsipilu, išgeriu – jausmas puikus,
Jaučiu, tarsi siela atgyja...
Žinau, dar ne laikas man mirti šiandien,
Palauksiu aš priešų finalo...
Added (2008-08-18, 6:18 Pm)
---------------------------------------------
TOTALUS GĖRIS
Myliu už tai tave, kad tu esi gėris
Sugrįžęs į rojų, romantišką mūsų.
Pareiškęs tą norą pakilti aukštai,
Kur žemės nebendrumsčia niūrūs kapai.
Mylėjau... O taip!...Tave kažkada...,
Svajodavau, eidamas lauko keliu.
Aš laukiau, to kvapo. Iš tavo plaukų...
Kuris man sapnuojas naktim.
Tikėjau aš laime. O gal likimu.
Mylėti. Net to aš norėjau.
Svajojau laikyti tave glėbyje,
Ir jausti tą ugnį tarp mūsų...
Pasibaigė laikmetis, jo nuostabios dienos,
Atšąlo rudieji lauko keliai...
Pradingo viltis, tikėjimas, meilė...
Ir vėjas... Manajam kieme....
O mintys nedingo...Jos žudo mane.
Kiekvieną suknistą dieną...
Lyg piktas eksploitas, kietajam diske...
Jis pjauna mane tarsi šieną...
Papjovė. Ėmiau, palūžau, lyg žaltys...
Pajuodo balti paakiai...
Tik velnias,...prakeikta manoji širdis,
Nenori sustot, po paraliais.
Sudeginau užrašus, išmėčiau diskus...
Bandžiau sunaikinti mintis...
Išėjo tik skausmą sukelti labiau,
Bet tik nepaneigti likimo.
Sulaukęs šiandienos, rašau šias eiles.
Spėliokite, kam josios skirtos....
Jos vardo nežinote jūs, kirminai
Graužiantys dirvą suartą...
Tik vienas žmogus, kas rašė šį tekstą,
Žino istorijos pabaigą gražią...
Kuri, gal ir bus kažkada ateity
Bandykit sulaukti, vaikeliai
Added (2008-08-18, 6:21 Pm)
---------------------------------------------
LINKSMAS PAVASARY
Atėjo pavasaris į mūsų namus...
Sušilo langų stiklai purvini,
Sugrįžo ir džiaugsmas į mano kampus
Ir nušvietė kelią man jis...
Pažinau aš žmogutį, gražiom akimis,
Atsimenu, - laukia jis mano žinučių
Rašau jam naktim, kai laiko turiu,
Žinau, kad manim tiki jis...
Pavasaris? Tik priedanga mano tokia...
Juk džiaugsmo suteikti negali tik metas,
Žinau, tikėti negalima juo, -
Nes tai juk tik internetas...
Ir puslapis, lievas dar buvo...
Skandalais įpintas kiekvieno.
Bet man tai nesvarbu, sakau pats sau aš,
Bendravimas – yra mano turtas...
Kas bus ateity – bijau šito žodžio...
Žinau, galbūt neišvengsiu aš to...
Kas bus jei pamilsiu, tą mielą žmogutį,
Kuris man toks šiltas atrodo...
Praskydau... Ir liejasi mintys...
Stuksena sena klaviatūra.
Ant Word‘o senosios versijos lapo,
Palieku aš skausmą širdies...
Dar velnias kaimynas ir kiemas apvemtas,
Depresiją varo man garso greičiu
Vilties praradimas ir nerimo naktys,
Gyvybę prarasti, jau daros baisu...
Nenoriu aš mirti, tarp kaimo bepročių...
Kur meilės ir gėrio nėra.
Ne čia mano žemė, ne čia mano miestas...
Gyventi čionai – didžiausia kančia...
Bet kartais nustoju bijoti...O kas,
Juk niekam manęs nebereikia...
Tik gaila žmogučio, jo šviesių akių
Bus gaila man jį čia palikti...
Nesusitiksim, čia blogis didžiausias,
Bijau šito fakto kaip velnio...
Kaip noriu matyti aš jį prieš save,
Pakalbint, išlieti jam šitą raudą...
Ne gėjai... tokie nesame mes...
Nors jums juk tik loti terūpi...
Kaip šio kaimo šunys, pavasario dieną
Aplojat žmogelį kiekvieną...
Man pletkai nerūpi, žinau savo kelią...
Didžiuojuos, turėdamas draugą,-
Juk reikia kažkam išsipasakot tyliai
Neinu aš prieš niekieno valią...
Bandysit spėt vardą, žinau jūsų protus...
Kitaip čia ir būti niekaip negali.
Tik jums nepavyks, aš suvokiu aiškiai
Spėjikai iš jūsų – tik mėšlo krūva.
Sukursiu dar dainą, draugystei atminti.
Juk tekstas – banalybės dalis...
Švytėjimo... Ne užrašų čia reikia,
Įamžinti, užsaugot laikus...
Added (2008-08-18, 10:38 Pm)
---------------------------------------------
Šiek tiek iš literatūros:
MODERNISTAI
is ėjo... Išėjo... Nespėjo... O gal nesugebėjo išeiti... Na, galų gale, nusispjovė per petį ir spardydamas pakelės grumstus, žingsniavo ilgu ir dulkėtu, kažkokio Pasaulio užkampio keliu... Aplinkui driekėsi lygūs laukai ir pasiutusiai smirdėjo nusidėjėlių kaimiečių mėšlu, bei vogtų traktorių alyva... Kelias vedė į mišką, kuris jau buvo visai visai netoli, atrodo ranka pasiekiamas...
"Ką aš veiksiu miške?", - pagalvojo jis... Stabtelėjo... Jautė kaip nupezusi širdis daužosi nuo spartaus žingsniavimo po šį smirdintį ubagų kraštą. Iš rudo ir skylėto švarko kišenės išsitraukė raudoną pokelį, su kuriuo, jau draugauja nuo penkiolikos... Išsitraukia cigaretę, įsikanda. Kita ranka, tuo metu įnirtingai naršo po kitą kišenę, ieško degtukų. Rado. Vieną. Paima jį, nuo nikotino parudusiais pirštų galais ir brūkšteli į savo seno bato užkulnį, pasiūtą iš vogto iš Tarybinio Kolūkio paršo odos. Užsižiebia liepsna. "Gal Šėtonas duos, neužpūs vėjas...", topteli galvoje mintis... [...] Neužpūtė. Prikiška prie cigaretės galo... Akies krašteliu tuo metu bando nuskaityti blyškias raides prie pat filtro... "Saint George",.parašyta ten, pagaliau perskaito mūsų herojus. Drebančia nuo neurozės ranka, prikiša degtuką prie galo cigaretės ir savo supuvusiais plaučiais trukteli oro. Rūko... Galvoje sukasi mintis - "gal jau laikas eiti toliau?"...
Taip, laikas jau buvo eiti. Nes mūsų herojus, tada ėjo į mišką išpirkti nuodėmių, kurios jį jau smaugė apytiksliai 3 metus. Jis buvo sumanęs, save mušti nevykėlių stovyklautojų apdergta lazdyno rykšte, kurią, galbūt pavyks rasti, šiuolaikiškame, bet radioaktyviomis urano atliekomis užterštame miške. Po to savęs nuplakimo rykšte (jeigu tą sudergtą šaką dar galima taip pavadinti), jis buvo sumanęs melsti atpirkimo. Tik va neapsiprendęs dar ką melsti... Juk nuo mažų dienų, jį visada mokė Šėtonas... Aplamai, mūsų herojus buvo šiuolaikiškas žmogus. Jis mielai vogė iš savo kaimyno cukrų, kai tas nevykėlis, palikdavo neapsaugotą cukrinę, ant bendrabučio palangės. Mūsų herojus, niekada nepraleisdavo progos pauostyti klijų, kai maži vaikai, jais klijuodavo savo suplyšusius sandalus, jo kaimynystėje... Jis tada prisėlindavo ir pavogdavo tuos varganus batus, nes gerai gatvėse treniruoti vaikai, spėdavo pabėgti ir su savimi visada nusinešdavo pigių klijų tūtelę. [...] Mūsų herojus visada mušdavo už save silpnesnį, nes tas silpnesnis, galbūt galėdavo turėti Penkis Litus. Kuriuos atėmus, jau būdavo galima šauniai investuoti... Pavyzdžiui, nusipirkti raudoną bjaurasties pakelį, kurį, mūsiškis veikėjas šiuo metu vis dar laiko savo gniaužtuos.
Štai jau ir miškas... Jis jau nebe žalias, kaip senovėje buvo kažkada. O rudas. O gal tik mūsų herojaus akys yra jau atbukusios, nuo nekokybiškų, Kinijoje pagamintų monitorių ir Komercinės televizijos ekranų... Tos jo varganos akys, ko gero mato ne mišką o tik tai kas prie miško... Kad ir PostModernistinio šerno paliktą mėšlo krūvą, kurią, visų džiaugsmui, niekas nesiteikė išvalyti.
"Šernas tegul pats valo, ką pridergė", - nusprendė kaimo taryba. Taip ir liko mėšlo kupeta prie miško, Dievo valioje.
Mūsų herojus nebijojo mėšlo. Jis jame augo. Tiksliau ant jo. Su Ponu Mėšlu jis draugavo nuo vaikystės... Mažas visada mėgdavo nueiti į tėvo tvartą, kur riebioje masėje visada turkdavosi jau nebe tokios riebios, kaip seniau, bet visgi kiaulės... Ten ir praėjo mūsiškio bičo vaikystė.
Jis ten augo su dideliu malonumu. Kasdien jo nuotaiką pataisydavo, mielas kvapas, kuris sklisdavo iš priemenės, kurioje senukas tėvukas virdavo savo kiaulėm (kartu ir šeimai) paėsti. Iš prisiminimų, staiga išnyra viena diena, kai kvapas buvo itin stiprus ir tikrai Geras. Pasirodo, pabrangus maisto atliekoms, gerasis tėvukas nusprendė į savo Šeimos Katilą, kuriame virdavo Košę, įmesti pastipusį kaimyno šunį. "Štai kur to nuostabaus kvapo paslaptis", - dėbteli mintis, mūsų herojui... Jis nusišypso... Taip kaip, žvejai nusišypso, prisiminę vaikystę, kai pagavo patį pirmą ešerį, dar neužterštame griovio vandenyje.
Pagaliau... Jau miško vidurys... Nusidėjėlių vieta, kur girti kaimo inteligentai ateidavo savęs patenkinti savadarbe degtine arba savo ranka, nes čia buvo labai tankiai suaugę medžiai ir visuomenė tikrai nebūtų pamačiusi jų nedoro užimtumo. Kartais, jiems pritrūkdavo pinigų, kad galėtų save tenkinti alkoholiu, tada likdavo tik antras variantas.... Na bet mes apie tai nebesikalbėsime.
Štai... Mūsiškis žmogelis, jau stovi vietoje. Aplinkui labai niūri ir nemaloniai jaudinanti atmosfera, nes sutemo ir ūmai kažkodėl pasidarė nejaukiai šalta... O dar ir ne vienas pasijuto kažkaip... Vat visai netoli jo, klūpi kažkokia žmogysta. Kadangi, mūsų žmogus buvo labai smalsus ir kartais (bet tik kartais, o tas kartas buvo būtent dabar) draugiškas, jis nusprendė su nepažįstama žmogysta susipažinti... Ir gerai padarė, nes informacija šiais laikais yra labai didelis turtas...
Žmogystos vardas - Bevardis. Jis buvęs Miestietis. Iš miesto išmestas už polinkį į nekrofiliją, na bet čia jau jo asmeninės problemos... Jis vagis. Vagia iš Pono Zebro internetą, mėgaujasi, kai kvailys ir homofobas jo kambariokas palieka savo sumautą ir morališkai pasenusį kompiuterį be slaptažodžio. Tada jis, sėda už stalo, skaito Lietuvos Naujienas, Delfinariumą,.. O kai nusibosta, prisinčia pilną kietąjį diską pornografijos ir Trojos Arklių.
Po tokių "triukų", jo mielas kambariokas, kuičiasi po sena bendrabučio lova, susiranda iš Microsoft neseniai pavogtą "Vindausų" kompaktą ir ilgai bei nuobodžiai perrašinėja savo operacinę sistemą.
Štai toks buvo Bevardis. Kodėl jį taip pavadino? Aš nežinau... Aš juk tik pasakotojas, jums dėstantis šią istoriją... Gal to tipelio motina vartojo heroiną, ar tėvas buvo trenktas per galvą su šautuvo buože, per tarnybą Armijoje... Šito aš pasakyti negaliu. Bevardis didžiuodavosi esąs Bevardis, o ne koks Jonas, Petras, ar Vardenis, kurį man teko asmeniškai pažinoti...
Tas išdidus šunsnukis Bevardis, buvo keistas, šiuolaikiškų ir mokytų žmonių akyse... Ne todėl kad jis buvo iškrypęs ir aklas viena akimi... O todėl, kad turėjo keistą, bei visuomenėje nesuprastą įdą - kalbėti.
Štai jie pagaliau ir susitiko. Mūsų herojus ir Bevardis. Pažiūrėjo vienas į kitą, jau pamaniau puls glėbesčiuotis, bet ne, visgi jie yra normalios orientacijos.., bet tai nesvarbu.
Stovi, žiūri viens į kitą... Be žodžių aišku... Mūsų veikėjas mintyse tarsi sako, - "atėjau savęs teisti už nuodėmes", o Bevardis, tarsi atspėjas mūsiškio mintis, mąsto - "atėjau apvogti vieno herojaus, nes jis ko gero turi kai ko užrūkyt".
Aš jums sakiau... Jie juk tokie panašūs ir tokie mieli abudu. Ir siekiai abiejų labai altruistiški bei panašūs. Abiems netgi beveik vienodai patinka mėšlo kvapas, nepaisant to, kad Bevardžiui dar taip pat labai patinka ir vogti... Jie beje, ir gimė tame pačiame Pasaulyje. Tik juos skyrė Kažkieno pastatytas kiaulių gardas, kurį pastatė kažkas, senų senovėje... Taigi, jie augo nuo mažens šalia vienas kito, tik nepažįstami...
Bevardis, nustojęs gaišti laiką, jau nusprendė pasakyti šią tiesą mūsų herojui, bet prieš jam praviariant burną pasirodė, kad jo jau čia nė kvapo nėra. O iš tikro, kol nevėkšla, Lietuvos vagis, Bevardis galvojo, mūsiškis tipelis, neradęs rykštės, savo ir taip jau šerno ilčių bei skutimosi peiliukais išvagotam kūnui nuplakti, nusispjovė ant savo nuodėmių, atsiprašė savo Dievo (o gal Šėtono, aš juk jo nepažįstu), bei sutraukęs keturias aromatingas suktines, nuėjo namo... Tik, štai eidamas namo, susimąstė... "Jeigu... Aš rūkau savadarbes suktines, tai reiškia, kad nebeturiu jau savo cigarečių... O jeigu neturiu cigarečių savo vargano švarko kišenėje, reiškia jas kažkas, kažkur, kažkada pavogė... Tik kas taip žiauriai ir nedorai galėjo padaryti?", - mąstė mūsiškis. "Gal kartais koks Lietuvos vagis ir nevėkšla Bevardis pavogė?", - netyčia šovė į galvą taikli, bet keista mintis...
Su lig ta mūsų herojaus mintimi, Bevardis, sėdėjo prie savo kvailo kambarioko kompiuterio, siuntėsi naują Trojos Arklį jam ir mąstė. Galų gale nusispjovė, numetė nuorūką po lova... Susimąstė. "Keistai šiandien su mano svaikata... Juk seniau nerūkiau ir net cigarečių nesu pirkęs...", - pagalvojo Bevardis... "Ko gero čia kaltas tas įgimtas Lietuvio būdas... Tarsi koks refleksas...", - susimąstęs po nosimi burbėjo Bevardis, rūkydamas jau penktą iš eilės "Švenčiausiojo Georgijaus" papirosą, paimto iš mažo raudono pakelio, kuris dabar gulėjo numestas ant senos, metalinės, Šiuolaikiško ir Modernistinio bendrabučio lovos...
Taip taip... Ant tos pačios lovos, kur vakar buvo išprievartautas ir nukirsdintas jo kambariokas... Už ką su juo taip pasielgė žmonės? Iš kur man žinot... Gal jis Zebrui saskaitų neapmokėjo ar naudojo nelegalią programinę įrangą... Aš nežinau. Aš tik paprastas pasakotojas, stebintis, tuos kvailus idiotus pro užuolaidos plyšį ir viską užrašantis Jums.
