I. "Save paaukoju" išskirtiniais atvejais.
II. Man brangūs žmonės.
III. Tai darau todėl, kad myliu šiuos žmones.
IV. Viskas labai priklauso nuo situacijos. Negaliu vienareikšmiškai įvertinti.
Jeigu pasiaukoji dėl kilnaus tikslo ar dėl mylimo žmogaus - tai yra žmogiškumas.
Jeigu žmogus aukojasi nuolat, nes yra geros širdies and so on - tai jau silpnavališkumas.
V. Vėlgi viskas priklauso nuo aplinkybių.
Jeigu žmogus tikrai gali pasiaukoti, bet nepasiaukoja, tai galima būtų jį vadinti egoistu, nedvasišku, nežmogišku.
Jeigu tokios galimybės nėra, tada ir vadinti niekaip nereikia. Mano nuomone, tokie asmenys stengiasi surasti sielos ramybę. Jeigu kažkas viduje nuolat krebžda, dusina, savaime suprantama, kad norisi tą kaltės jausmą numalšinti, atitolinti, užmiršti.