Ketvirtadienis, 2017-07-27, 2:47 PM
Labas, Svečias | RSS
Pagrindinis | Jūsų eilės - Dark-Reality Forum | Mano profilis | Prisijungti
[ Nauji laiškai · Nariai · Forumo taisyklės· Paieška · RSS ]
Page 1 of 512345»
Forum moderator: Nord 
Dark-Reality Forum » Skaitykla ir Poezija » Poezija » Jūsų eilės
Jūsų eilės
CilisevData: Šeštadienis, 2008-04-05, 9:41 AM | Message # 1
Admin
Grupė: Administratorius
Žinutės: Save1569
Statusas: Offline
Gal kas kuriat?

Cogito ergo sum
 
kinra-venaData: Šeštadienis, 2008-04-05, 3:39 PM | Message # 2
Pusiau vampyras
Grupė: Moderatorius
Žinutės: Save652
Statusas: Offline
kuriam wink

„Karstą nešant“

Sudedu kriauklus.
Kaulelį po kaulelio
Į lentynas medines
Ąžuolu remtas.

Griaučių dvasios išsemtos,
Su krapna žemelės išgertos.
Padabos ji jus,sielos,
padabos.

Ir išaugs želmuo
Šventoj žemėj išaugs.
Aš jį vis paliesiu,
Nes žinosiu,
kad tam kape kadais buvai Tu.

Ir tik ėmus blįsti,
Per pavasario maurus namo grįšiu.
Sukalbėsiu maldą,
Kaip prieglaudą,
Už radvilas savo,
Mirties užavėtus vaikus.

Užvis labiau aš noriu,
Vadinti tave dar gyvu.
Kastis žvidrynuos,
Girdėt kaip žvanguliai ant arklių skamba
Lai atjos jie manęs palydėt.
Lai atjos,šmėklos vardo uždėt.


Aš jau buvau nustėrusiais lapais, žiūrejau į vandenį
Aš jau mačiau, kaip laša žvaigždem iš akių
Aš jau girdėjau, kaip klykiančios gervės neria ir prigeria
Aš jau jaučiau kas yra neramu
 
Death_roseData: Sekmadienis, 2008-04-06, 4:59 PM | Message # 3
Tamsos sargas
Grupė: Tamsioji siela
Žinutės: Save235
Statusas: Offline
Kuriu. Bet daugiau kuriu ne eiles o istorijas...
,,Kraujo upė..
Staiga, pervėrė Jos širdį it adatos.
Pasirodęs baltas angelas, juodais sparnais.
Išdygo Jis tiesiai Jos kreivam kelį.
Ištiesęs ranką, priglaudė šiltu sparnu.
Tai buvo Jis... Jau seniai dingęs Jos angelas.
Ištryško Jai ašaros kraujo spalvos.
Ir tryško Jų daugybė. Begalybė...
Angelas baltas kraujo upe prasiliejo.
Ir kelią Jos uždengė... Paskandino.
Beliko upė... Ir du keliai...
Plaukti upe arba grįžti atgal.
Liko Ji toje upėje ir skandino save.
Nebežinojo - nei kur eiti, nei ką daryti.
Negalėjo plaukti upės linkme.
Ji nežino ką reiškia laimė ir jos bijo...
Negalėjo ir eiti atgal...
Į nelaimių kupiną gyvenimą.
Pasirinko stovėti upėje...
Skalauti kkojas ryškiu krauju..."
,,Mąsinis išdvėsimas x]
Mergaitė nubėgo link tyro šaltinio.
Savo gležnom rankutėm vandens pasėmė.
Smėlis buvo klampus, o šaltinis platus.
Jos kojytės susmigo i ledinį smėlį.
Negalėjo bėgti... Jos kojos buvo it surakintos.
Ir staiga, lyg Ją kažkas pastūmė.
Įkrito į ledinį vandenį maža mergaitė.
Ji bandė suglausti rankutes ir kviest angellėlius.
Bet Jai trukdė akmenys ir šakos.
Traukė Ją dugnan šaltas vandenėlis.
Su trumpom kojytėm pasipriešint negalėjo.
Įtraukė Ją į šaltą gilų šaltinėlį...
Net maldelės angelams Jai nepadėjo.
Štai, virš vandens balti sparnai mosuojas...
Gal Jie išties rankutę maža..?
Mergaitės širdutė jau plakė ramiai.
O kojos.. Jos rankos.. Atšalo labai.
Jau dieną Ją kitą pamatė žvejai.
Ištraukė kūnelį jau šaltą labai.
Pridėjo Jie ranką prie Josios širdies.
užgęsus.. Širdutė užgęsus ilgai...
Parodė žveijai kūnelį pirkliams.
Gal Jie kur nors matė mergaitę štai šią..?
Dėja, tie pirkliai atsakė, kad ne.
Nuėjo į miestą, ant rankų su Ja..
Pamatė Juos tarnas staiga paslapčia.
Išbalęs pribėgo.. Palietė Jis Ją..
Paėmęs į glėbį Labai stipriai Ją.
Nubėgo į dvarą pas motiną Jos...
Pamačius Ją močia nualpo iškart.
Iškėlė mergaitei mišias prabangias..
Jau kitą dienelę ponia neatlaikė.
Nuėjo prie karsto... Prie vyro vaikų...
Stipriai apkabino ir verkė nakčia..
Miegoti Ji nėjo.. Jai nesinorėjo..
Paėmus žiogelį galvojo ilgai.
Ar daro gerai..? Ar bus Jai gerai..?
Vistiek Ji dar liejo laukan ašaras..
Atsęgus žiogelį ji dūrė rankan.
Ne vieną, ne du ir ne tris Ji kartus..
It pylėsi ktaujas kol plakė širdis..
O akys vis merkės.. Ji silpo labai.
Jos vyras įbėgęs suriko garsiai..
Vėlai Jis įbėgo.. Dėja per vėlai..
Paėmęs Jos pledą užrišo aukštai..
Ir kėdę padėjo ties šniūru žemai.
Užlipęs Jis mazgą užrišo stipriai.
Įkišo ten galvą ir krito žemai...
Visi Jų vaikai... Likę vaikai.
Paskendo laive, giliai vandenyne.
Dėl tų aštuonių gražių Ąžuolų.
Draugai ir kvailiai nusižudė baisiai..
Ir štai ta mergaitė jau sėdi aukštai.
Sparnai Jos balti dideli, bet silpni.
Ji žiūri į žemę ir verkia gailiai.
Jai gaila labai, kad palūžo Jinai.
Nereikėjo Jai bėgt ling šaltinio tenai...
Nereikėjo Jai gert vandenėlio skaidraus.
Bet štai kas nutiko, mergaitei mažai.. "

Added (2008-04-06, 5:59 Pm)
---------------------------------------------
Šiek tiek iš knygos:

,,Būsim amžinai"
,,Aš laikiau suspaudusi jo šiltas rankas ir norėjau, kad tai niekada nepasibaigtų. negalėjau nutraukti savo akių nuo jo švelnaus akių spindėjimo. Tą akimirką atrodė, kad tai niekada nesibaigs, kad tai amžina. Norėjau priglusti prie jo krūtinės ir klausyti jo širdies dūžių. Norėjau pajusti Jo alsavimą. Nors nežinojau, kad tai paskutinės akimirkos su Juo. Vaizdas už lango priminė lietingą rudenio dieną. Bet tai mūms netrukdė. Mes tyliai sedėjom ir klausėm krentančių lašų į stiklą. Tylą nutraukė visai netoliese stipriai trenkęs žaibas. Kruptelėjau, o jis gražiai nusišypsojęs mane apkabino ir priglaudė prie savęs. Aš nusiraminau. Ir klausiausi jo alsavimo. Taip ilgai prie jo prigludus gulėjau. Palata buvo pakvipusi gelėm. Romantiška atmosfera. Buvau laimingiausia per savo gyvenimą. Apie tai galėjau tik pasvajoti. Jis tyliai sukuždėjo man į ausį :
- Kai pasveiksiu, mes būsim amžinai.
Aš nustebau. Nesitikėjau tokių žodžių iš savo geriausio draugo. Maniau, kad Jam esu tik draugė. Aš žinoma nusišypsojus atsisukau į Jį ir linktelėjau galvą, iš laimės spausdama ašarą ir vėl prigludau prie Jo šiltos krūtinės. Jo širdis plakė vis lėčiau. Aš supratau, kad tai gali būti pasktinis šansas. Atsisukau į jį ir apkabinau su žodžiais : Tu man reikalingas...
Jis taip pat mane apkabino ir ištarė paskutinius žodžius kurie man dar skamba ausyse : Man Tu Esi Viskas Kas Brangiausia Šiam Pasaulį. Myliu tave.
Ir Jo šiltos lūpos prigludo prie mano skruostų pirmą ir paskutinį kartą. Matau, kad rieda ašaros Jo skruostais, bet Jo akys jau užmerktos. Aš tada dar stipriau prie Jo prigludau ir nenorėjau jo paleisti. Dar jaučiau Jo, vis silpnesnius širdies dūžius. Tada pradėjau suprasti - Jis dingsta amžiams.. "
,,Po mylimojo mirties"
,,Po mylimojo mirties Ji diena iš dienos sedėjo prie Jo kapo. Rašė laiškus, kasė juos po žeme. Su kiekviena pralieta ašara Ji silpo. Silpo ne dienomis, bet valandomis. Jos rankos dar jaučia Jo rankų šilumą. Jos kūnas jaučia Jo krūtinės šilumą. Skruostas, Jo švelnias lūpas. O mintyse vis dar skamba Jo žodžiai : ,,Kai pasveiksiu, mes būsim amžinai." Ji vis dar netikėjo, kad Jos mylimojo jau nebėra. Jai plyšo širdis su kiekviena mintim, kad Jo nebėra. Kad Jis jau sėdi kažkur kur Ji Jo niekada nepamatys. Ji jaučia, kad Jis šalia. Ji jaučia, kad Jis Ją stipriai apkabinęs. Bet, kad ir kur pažiūrėtų, Jo nemato. Dėja, jos širdis labai greitai silpsta ir plaka vis lėčiau. Suklupsta Ji staiga prie kapo šalto pamato. Netlaiko jos širdis. Jos alsavimas lėtas. O vietoj ašarų prapliupo kraujas. Priglaudusi veidą prie šalto ir tamsaus žvyro nusišypsojo paskutinį kartą. Su paskutiniais Jos širdies dūžiais ir paskutinėm alsavimo minutėm dingo šypsena veide."
,,Susitikimas"
,,Dabar, ir Jis ir Ji - labai laimingi. Jų sielos blaškosi beribėse platybėse. Ir sparnai Jų dideli ir balti. Kyla aukštai ir sklando ilgai. Susitiko abu kaip žadėjo Jisai. Jis pasveiko ir liko su Ja amžinai. Ir dabar Jų širdis susikibo stipriai. Pažadėjo Jie sau, kad neišsiskirs amžinai. Jie laimingi kaip drugiai saulėtą dieną laukuose, kaip šaltinis po gero lietaus, kaip gelė po lietingos dienos... Jie sėdi ant tų - baltų debesų ir laksto ant tų lietaus debesų. O Jie ten kur saulė nesileidžia nakčia. Jie ten kur daug pievų, gėlių ir paukščių... Niekada Ji apie tai nesvajojo, ir net negalvojo, kad Jis ją pabučiuos. Bet dabar Jie liks amžinai kartu. Jie niekada neišsiskirs. Jie skris ir skris... Skris... Nei viena Jiems ašara neišriedės. Ir širdis Jų neliūdės. dėja Jie negryžta į žemę atgal. Nenori draugams Jie vaidentis. Ir tai Jie per daug jau prisikentėjo. Tiek Jos mirtis, tiek Jo mirtis Juos labai sukrėtė. Bet dabar Jiems ne tai galvoje. Jiems svarbu, kad Jie būtų drauge amžinai. Jie niekada neatrakins tos grandinės kuri surakino Jų širdis. Jie liks amžinai net ir po mirties. "


Whatever...
 
kinra-venaData: trečiadienis, 2008-04-23, 7:47 PM | Message # 4
Pusiau vampyras
Grupė: Moderatorius
Žinutės: Save652
Statusas: Offline
Šį parašiau apie laimę šeimoje/namuose,kaip ji greitai siubliukšta nepuoselėjima.

Auksiniai žvangučiai ant dramblių šonų.
Apjuosti mantra
Ir kilimais
Monai,gina
sterblę namų,
Kur įvytos iltis.
Ir akys
Jų guli,
O poto pagaugais nuo pėdkelnių nubėga.

Cinguliai nelaimę neša,
O sako dramblys-
Gyvūnas dalingas.
Tai tik smilkalų kvapo kvošia,
Saldžios gervuogių chimeros,
Ištirpusios gurkšny virinto vandens.

Added (2008-04-15, 11:53 Pm)
---------------------------------------------
Šitaip, kaip reikia

Ant padangės džiovintas žolynas,
Rymo vienatvė.
Kam tau ją vyti...?
Spiraliniai sodai,negali išnykti.
Vegetuojant jie sukasi gilumos upokšniais šaltais,
O užsimerkus
kregždės paleistos,
(negi bijai,šitaip tyliai ištverti?)
Nupult,niekada nebegrįžt...
Žirklinėm uodegėlėm,
Dangaus dalies sau
- Niekada -
Durtuvų nebelaikyt
Kol džiūstant pasaulin sugrižti
Toliau gėles sodint,
į pievą, jau prisėta senai
bet su vargais,
nevienas likti,
ir gyvent už Žiedus savus
dar ilgai.

Added (2008-04-23, 8:47 Pm)
---------------------------------------------
Dvidešimt du tūkstantmečiai,arba septynios sekundės siekiantčios gyvenimo.
Prisiminiau.
Bangą-
košmarą.
Užliejusį.
Kaip raudonis,
Getų kelius.

Tenai

Nutiško.
Lašas.
Ištirpo. Kaip aš.
Kasdien.
Tik ant drobės lieku.


Aš jau buvau nustėrusiais lapais, žiūrejau į vandenį
Aš jau mačiau, kaip laša žvaigždem iš akių
Aš jau girdėjau, kaip klykiančios gervės neria ir prigeria
Aš jau jaučiau kas yra neramu


Žinutė redaguota: kinra-vena - Antradienis, 2008-04-08, 10:01 PM
 
LegvastakisData: Šeštadienis, 2008-05-10, 9:26 PM | Message # 5
Praeivis
Grupė: Narys
Žinutės: Save3
Statusas: Offline
Ironija
Rudens pabaiga. Vėl sniegas dengia žemės paviršių, vėl žmonių nuotaikos keičiasi iš linksmos į liūdną. Padrikos, susimaišiusios mintys ateina man į galvą žiūrint pro šį plastikinį mokyklos langą antrame aukšte. Mažute, ar tai amžina...drugiai, kirmelės, sliekai, raudonos rožes, mirtis...ar tai amžina? Prižadėki man, kad nepaliksi manęs tokio grožio sukurį...Skambutis ir vėl...ne, tai ne mano telefonas. Tai skambutis į sekančią mano šios dienos pamoką...tačiau pamokos metu aš neegzistuoju...
Trečio aukšto drėgname ir šaltame kamputyje susirangęs mąstau apie tave...ir staiga, lyg iš pačio pragaro įžengusi į šį pasaulį pasirodai tu... Tu esi raktas skiriantis šiuos du pasaulius...kokia ironija, juk tik šiandien ryte sakei man, kad sergi, kad neisi į mokyklą šiandien...juk tu man sakei...bet galbūt aš to nevertas, man nusispjaut į tai kas yra aplinkui...mano akyse tik tu...pusnuogė karalaitė, mokyklos kolidoriaus vidury stovinti, juoda it drugelis skrajojantis prie rožių raudonų, tavo akys kryžiaus formos, tavo gležnutės ir jau pjaustytos rankutės glosto mano raudoną lyg kraujas širdį, ar tau neatsibodo jos skandinti?...ironijos dėlei gal paliktum mane ramybej?...Aš juk beviltiškas romantikas, širdele...juk matai, kaip galima žaisti jausmais...nori komplimentų? Nori, arne?.. Paduski kale sušikta, nesuk galvos dėl individo, kuris tave įsimylejęs, juk tau labiau patinka špaklius...būk laiminga pragare, o man jau metas mirti, pasiekiau ko norejau, išeinu, sudie...

Added (2008-05-10, 10:26 Pm)
---------------------------------------------
Atgal į mirtingumą
Aš nejaučiu nei džiaugsmo, nei laimės, nei meilės, neturiu širdies...Aš visiškai tuščias... Serijos herojus pradėjo kurti...Man nereikia pinigų, pilies ar dar ko...užtenka man rašiklio ir popieriaus, kuris kadais buvo medis...Ar tas jausmas, kai per odą nueina šiurpuliukai, kai žiūri į tuščiai žalias lubas, tuščiai eikvoti savo gyvenimo laiką miegant turi būti pamirštas?...NE...ne..-pakartoju dar kartą mintyse...Ko vertas tas gyvenimas tada, jog būti mirtingam yra gerai?...gerai, kad žuvai, gerai, jog gėrei, gerai, tačiau blogai...netinka tas mirtingumo jausmas..kai miršti pramiegojęs savo gyvenimą lovoje...nakty...pilnaty...danguje


\m/
 
Death_roseData: Antradienis, 2008-06-03, 10:53 AM | Message # 6
Tamsos sargas
Grupė: Tamsioji siela
Žinutės: Save235
Statusas: Offline
Dar pamenu kai po pamokų eidavau į sodelį ant suoliuko. Niekada nepraeidavau ant jo neatsisėdusi. Viena diena buvo neįprasta. Ėjau aš ten ir atsisėdau kaip visada. Buvau laiminga nes gavau daug 10 - ukų. Atsisėdau ir kažką bandžiau piešti kas stovėjo šalia suoliuko. Piešinys gavosi nekoks, bet atiduoti vėliau tiesiog privalėjau. Tai vat. Nenukrypkim.. Piešiau ir staiga kažkas pradėjo rėkauti.. Apsisukau, o už nugaros mušėsi keli, Šiek tiek vyresni mokiniai. Vieną mačiau jau anksčiau ir tiesiog jį pamačiusi nusprendžiau juos išskirti. Bet kaip? Gavosi taip, kad juos išskyrti sugebėjau, bet tą vaikiną tą dieną mačiau tokį rimtą.. Et.. Nice. Taip. Jis vėliau mano numerio paprašė, bet aš nedaviau. Nepasitikiu tais kurių nepažystu. Na kagi. Nežinojo jis ką bene daryt, tai paklausė ar gali bent mane iki namų palydėti. Na taip. Ačiū, bet kelią aš žinau. Kitądieną atėjau į mokyklą užsisvjojusi. Mačiau jį stovintį prie to kabineto kur man turėjo vykti pamoka, bet jos nebuvo tad pasidarėme kitą.. BVargšas žmogus.. Net nepasisveikinau ;D Smagu buvo. Bent nuotaika pagerėjo. Vėliau, kaip ir visada vyko anglų, Keista. Jų klasė jungėsi pamoką su mūsų, o vietos buvo mažai tad jis pasistatė kėdę šalia manęs ir draugės. Rašėm kontrolinį. Na aš mokėjau, bet jis man viską su pieštuku pažymėjo ;D chi, chi.. Vėliau nuo manęs visi nusižiūrėjo ;DD Na, kadangi mokytoja piktoka, tai sveikintis nespėjau, bet tik linktelėjau galvą.. Po pamokų jis patraukė paskui mane. Che. atsisėdo ant suoliuko esančio greta to ant kurio sėdžiu aš. Kažką niūnavau, bandžiau kūrti melodiją. O jam patiko... Jau atsistojau eiti, bet jis pačiupo mane ir įteikė raštelį. jame buvo parašyta '' Ieva, Ačiū, kad juos atkabinai nuo manęs. Be tavęs dabar būčiau ligoninėje. Tu žavi mergina, tad gal nori eiti pasivaikščioti. Jei taip rytoj po pamokų lauksiu prie stadiono. Paulius" Hm.. Jo.. Keista. Nei aš žavi nei ką.. Ką jis nusišneka.. bet ir nesiruošiau ten eiti. Nenoriu. Na, bet draugės įkalbėjo, nes tipo jis visų geidžiamas ir turi pasakišką charakterį.. Na ėjau tai dar vienos priežasties dėl kurios būčiau nuėjus , tai tai, kad jis metalistic ;D Nice ;] Taio vat. nuėjau ir jis nusivedė į botanikos sodą.. Bijojau šiaip, bet pašnekėjom ir šiaip fainai pasivaikščiojom. Vėliau paklauisė ar galim būti draugais.. hm.. Pagalvojau žiūrėdama į dangų ar verta.. Na kagi... Geri draugai. kitą ryta jis mane pasitiko su atvirute ir apkabino, o kad niekas nematytų atvirutės įkišo man ją į kuprinę nepastebimai.. Och.. Po kiek laiko prašė tapti pora, bet aš nesutikau.. O jis vis laukia mano sutikimo sapnuose ;DD

Added (2008-06-03, 11:53 Am)
---------------------------------------------
Tuščias stalelis... Prie jo prisėdu ir aš.. Atsisėdu, apžvelgiu kavinukę... Oh.. kaip miela.. Kiek daug gražių porų, kurie sėdi, gurkšnoja arbatą ir mielai vienas į kitą žiūri susikabinę rankomis.. Kartais mąstai : ar tik negalėtum toje vietoje būti ir tu?
Et.. Tada visas mintis nutraukia atėjęs naujas padavėjas su MENIU. Bet kadangi esi nusilenkusi ir nieko nematai, o tiesiog žiūri į brūkšnį ant stalo, tiesiog pasakai - "Kaip ir visada".. Tada jis pasilenkia ir klausia ko aš norėčiau.. Aš susinervinu ir dar kartą, vos ne ėkdama pasakau, kad kaip ir visada. Tada jis pakelia mano galvą ir pasako, kad jis naujokas ir nežino ką aš užsisakau. aš pamatau dieviškai gražias žalias akis ir tiesiog alpstu mintyse. Netkusi amo pasakau lyg kažko bijodama, kad aš dar pagalvosiu.. Tada jis nueina. po kiek laiko vėl prieina prie manęs su savo užrašų knygute ir klausia ko norėčiau. Apsidairau, pasižiūriu į porą sėdinčia greta ir pasakau "Arbatos ir vaisių asorti". Tada jis švelniai nusišypso ir dar paklausė - "Viskas?"
"Taip" - atsakau. Tada jis nueina.. Sėdžiu ir žiūriu pro langą, pro kurį matos kiekieno žmogaus žingsnis ir juos stebiu. Mąstau.. Et.. negaliu sau to leisti. Aš jaunesnė už jį, tad ir vilčių visiškai neturiu. Ateina jis ir atsisėda priešais mane ir valo stalelį. Tada padeda arbatą ir negilų dubenėlį su vaisiais. Išrausta. Trina rankas į prijuostę.. Susigėdęs nueina. Tada mane užvaldo juokas, bet susilaikau, nes mane gali išvadinti D.. Kai atsigėriau ir užkąndau, jis vėl priėjo paimti dubenėlį ir puodėlį kuriame tysojo vaisinės arbatos pakelis. Kartu atnešė sąskaitą ir žinoma vėl nuėjo. Ši kartą dar paprašiau, kad atneštų vandens.. Buvo keisčiausia kai jis atnešė dvi ir atsisėdo priešais mane. Aš išsitraukiau telefoną ipažiūrėti kiek valandų. Jis tada paklausė "kaip sekasi?"
Aš atsakiau - " gana gerai, bet gal pirma vardą galima būtų sužinoti?" (;D)
Atsakė "Edgaras.. O Tavo?
"Ieva" - ada gurkštelėjo vandens ir paklausė - "Kaip mokslai?"
"Puikiai. Kaip Jūms naujasis darbas?"
"Na šiandieną pirmoji diena, o Tu pirmoji klientė kurią šiandieną pastebėjau" - dar daugiau paraudonavo. Norėjau juoktis, bet susilaikiau.
"Hmm. Malonu. Bet juk čia ateina nemažai merginų ir tavo amžiaus. Kodėl pasirinkai būtent mane jeigu aš tau į jaunesnę seserį tikčiau?"
"Na, man tu pasirodei labai miela ir akys tavo tiesiog pasakiškos" - Ne esmė, kad jo taip pat..
"Ne, ką jūs.. Tikrai nepasakiškos.."
"Aš tokias gražias, svajingas, pilnas ryžto akis matau pirmą kartą gyvenime.. Gal galima būtų tavo numerį? O gal galiu paprašyti susitikti kurią dieną?"
"Na.. Nežinau. Galime susitikti."
"Kada esi laisva?"
"Aš dabar esu laisva, bet šiaip tai kiekvieną dieną tokiu metu čia ateinu."
"Na mano pamaina pasibaigs už..." - pasižiūrėjo į laikrodį. " 15 minučių. Gal gali palaikti?
"Taip. Jeigu taip norite"
"į mane kreipkis vardu ir ne jūs, o tu. ;]"
"Pasistengsiu."
Na sedėjau ir laukiau kol jis ateis. Išgėriau vandenį ir mąsčiau..
Staiga jis jau buvo greta ir kvietė eiti drauge. Na mes išėjom ir netrumpai vaikščiojom..Prieš pat išsiskiriant, jis mane pasigaao ir apsikabino.. Aš išsigndau. Beje, kiek paėjus nuo kavinės jis paėmė už mano rankos... O jau paskuinę minutę, stotelėje jis mane pabučiavo.. Och.. kaip buvo miela. Niekada to nepamiršiu. O mes kiekvieną dieną pradėjom susitikinėti kavinėje, o po kavinės eidavom pasivaikščioti.. Och... Edgaras.......


Whatever...
 
NordData: Šeštadienis, 2008-06-07, 2:44 PM | Message # 7
Tamsos angelas
Grupė: Moderatorius
Žinutės: Save2615
Statusas: Offline
Čia jau proza pas jus, o ne poezija...

Access denied... Enjoy.

Idiotic pervert, damn you!

 
VelionaData: Šeštadienis, 2008-06-07, 4:17 PM | Message # 8
Lord Of Darkness
Grupė: Tamsioji siela
Žinutės: Save1267
Statusas: Offline
nevaryk,kalbėk vns. ;D

Added (2008-06-07, 5:17 Pm)
---------------------------------------------
ta proga ;D

" Kerėtoja"

Nuo vėtros beldimo į langą
sudūžta šukės, pabyra
O širdy-tyluma

nepažadins tas aidas-
ašmenų kritimas į šulinį
Mes nemiegam
seniai taip bebuvo

dabar tik gyslos mūs pjauna
Kerėtoja
apipila žibalu, padega
o mes persmelkti ledo
alsuojam šalčiu
ir rankas ant krūtinės sunėrę,
seniai tavęs, Kerėtoja, laukiam
tik nekalbam, neatsiliepiam
bijom įkvėpti
tavo ugnies ir ištirpt
o po to kaip rauda skruostais vilnyti

-bar
bar
bar-

beldžias į langą Kerėtoja
suknežina stiklą---mėnuo apipila patalą.
Su skeveldromis nukrintame į šulinį
kur povandeninių žibintų šviesa
užmerkia vokus---
pagaliau užmiegam.


imagine...
 
NordData: Sekmadienis, 2008-06-08, 3:56 PM | Message # 9
Tamsos angelas
Grupė: Moderatorius
Žinutės: Save2615
Statusas: Offline
Quote (Veliona)
nevaryk,kalbėk vns. ;D

Ok, išskyrus tave.

Quote (Cilisev)
Gal kas kuriat?

Kuriu. Tiksliau kūriau.
Dabar nėra įkvėpimo, nors ateinanti vasara gali pažerti naujų minčių.


Access denied... Enjoy.

Idiotic pervert, damn you!

 
VelionaData: Sekmadienis, 2008-06-08, 4:47 PM | Message # 10
Lord Of Darkness
Grupė: Tamsioji siela
Žinutės: Save1267
Statusas: Offline
gal tiesiog nespinduliuoji emocijomis wink
nes tas įkvėpimas ir ateina tada kai turi ką pasakyti,kai netelpa mintyse įspūdžiai
o kai įspūdžių nėra....


imagine...
 
NordData: Sekmadienis, 2008-06-08, 4:57 PM | Message # 11
Tamsos angelas
Grupė: Moderatorius
Žinutės: Save2615
Statusas: Offline
Emocijos čia niekuo dėtos. Turiu ką pasakyti, turiu ką aprašyti, išreikšti.
Viskas kur kas sudėtingiau - aš tiesiog to nenoriu.


Access denied... Enjoy.

Idiotic pervert, damn you!

 
VelionaData: Sekmadienis, 2008-06-08, 8:36 PM | Message # 12
Lord Of Darkness
Grupė: Tamsioji siela
Žinutės: Save1267
Statusas: Offline
kodėl gi?
užrašytos mintys visuomet daug aiškesnės,jas lengviau apmąstyti,neužmiršti wink


imagine...
 
BlackSisterData: Sekmadienis, 2008-06-08, 9:04 PM | Message # 13
Lord Of Darkness
Grupė: Administratorius
Žinutės: Save3128
Statusas: Offline
as irgi kazkadaise rasiau... nors ir db minciu turiu daug, bet nekada neuzrasineju ju ant lapo ar taip kur nors jie ateina ir iseina pas mane... sio momentu galiu pasakyt ir parasyt, bet po poros minuciu visos mintys dings ir tu eiliu jau nebus... nors per paskaitas rasiau, nes nebuvo ka veikt... tai reikejo kazkuo uzsiminet, net ir uzmigt galima butu...

Mur mur mur mur
( Momento mori )
 
VelionaData: Sekmadienis, 2008-06-08, 9:06 PM | Message # 14
Lord Of Darkness
Grupė: Tamsioji siela
Žinutės: Save1267
Statusas: Offline
aš tai jau tikriausiai priklausomybę turiu ;DD man reikia per dieną ką nors parašyt,ar pabraižyt į sąsviunį ,beleką kad ir taisykles nurašyt ;DDD

imagine...
 
BlackSisterData: Sekmadienis, 2008-06-08, 9:10 PM | Message # 15
Lord Of Darkness
Grupė: Administratorius
Žinutės: Save3128
Statusas: Offline
pas mane mintyse viskas sukasi... ir spontaniskai ateina mintis geros... o jei tai sest ir kazka parasyt, kazkaip netaip... negrazu ir truksta to tokio jausmo...

Mur mur mur mur
( Momento mori )
 
Dark-Reality Forum » Skaitykla ir Poezija » Poezija » Jūsų eilės
Page 1 of 512345»
Search:

Dark-Reality © 2017