Sekmadienis, 2017-07-23, 2:34 PM
Labas, Svečias | RSS
Pagrindinis | Dienoraštis | Registracija | Prisijungti
Meniu:
Битва экстрасенсов тнт читы

Pagrindinis » 2008 » Balandis » 9 » Parapsichologija – naujas burtininkavimo būdas
Parapsichologija – naujas burtininkavimo būdas
2:41 PM
Parapsichologija – naujas burtininkavimo būdas

Interviu su Arūnu Peškaičiu

Parapsichologija šiandien vadinama daug kas. Šiemetinėje parapsichologų mugėje iš ezoterinės stovyklos galėjai rasti ko tik nori: burtininkų, astrologų, Ošo šalininkų, aiškiaregių, chiromantų ir visokių kitokių. Kaip jūs suprantate sąvoką „parapsichologija“?

Parapsichologijos sąvokos apibrėžtis yra gana miglotas reikalas. Jei žiūrėtume į paties termino reikšmę, išeitų, jog tai sritis, užsiimanti viskuo, kas yra „šalia psichologijos“ (t.y. mokslo apie sielą ar psichiką) – lyg ir tokia „tarsi psichologija“. Ta sąvoka ir patiems parapsichologijos adeptams kelia sunkumų. Tai matyti ne tik iš visokių ezoterinių bei okultinių mokymų ir technikų „mišrainės“, patiekiamos tiek parapsichologų renginiuose, tiek jų leidiniuose, bet ir iš jų pačių pasisakymų. Tarkim, p. V. Kazlauskas, vadinamosios „Vilniaus parapsichologijos akademijos“ rektorius, savo straipsniuose žurnale „Žmogus“ ar gausiuose interviu tai agituoja pripažinti parapsichologiją akademine disciplina, tai neigia jos moksliškumą sakydamas, kad tai daugiau menas nei mokslas arba dar ir filosofija, pasaulėjauta, religija bei panašiai. Mano manymu, sąvoka „parapsichologija“ gali būti įvardytas tam tikras kalbėjimo apie okultinius-maginius reiškinius bei efektus būdas. Tas būdas neturi nieko bendra su mokslu – taip pat kaip ir jį propaguojančios organizacijos. Daugių daugiausia tai yra siekinys manipuliuoti mus supančia ir empiriškai nepažinia tikrove – kaip ir žmonėmis, situacijomis, pačiu savimi. Iš esmės tai yra modernus burtininkavimo būdas, įvilktas į pseudomokslinio kalbėjimo drabužius. Įsidėmėtina, jog daugelio savo vartojamų terminų (tokių kaip „aura“, „biolaukas“, „kosminė energija“) parapsichologai nesugeba ir negali apibrėžti vienareikšmiškai.

Jūs minėjote, kad parapsichologija su mokslu neturi nieko bendra. Vis dėlto galbūt kas nors iš šiandieninės Lietuvoje esančios parapsichologų stovyklos galėtų bent iš dalies nusipelnyti etiketės „moksliškas“?

Lietuvoje šiandien esančios parapsichologų organizacijos nėra mokslinės ar akademinės struktūros – taigi jos negali pateikti jokios mokslinės argumentacijos. Vakaruose ir JAV kai kuriose psichologijos katedrose bei laboratorijose tyrinėjami vadinamieji psi fenomenai – telepatija (gebėjimas „skaityti“ kito mintis ar susikalbėti mintimis), telekinezė (gebėjimas judinti paskirus daiktus jų neliečiant), aiškiaregystė bei ekstrasensoriniai fenomenai (gebėjimas „matyti“ praeitį ar ateitį, taip pat diagnozuoti ligas be specialios medicinos aparatūros ar regėti objektus, dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesančius žmogaus žiūros lauke). Ir čia reiktų pasakyti, kad šie fenomenai „nepasiduoda“ empiriniams mokslo metodams – pavyzdžiui, esant vienodoms sąlygoms gali būti gaunami visiškai skirtingi rezultatai; tokiu būdu čia nepritaikysi klasikinio mokslinio eksperimento. Bet tai dar ne svarbiausia – juk klasikinio eksperimento metodo neįmanoma pritaikyti ir šiuolaikinėje mikrodalelių fizikoje. Svarbiausia čia, mano galva, pati domėjimosi psi fenomenais intencija – čia taip nesunku „nuslysti“ nuo paprasto mokslinio smalsumo į pagundą manipuliuoti paslaptinga tikrove. Ir kol kai kurie akademijų psichologai mėgina tyrinėti ir aiškinti psi fenomenų tikrovę, įvairios parapsichologų „akademijos“ bei „asociacijos“ (o kai kada ir atskirų valstybių karinių žvalgybų laboratorijos) mokosi naudotis šamaniškose kultūrose gerai žinomais psi poveikių metodais.

Kokios jūs nuomonės apie tokius fenomenus kaip aiškiaregystė ir telekinezė? Ar turi žmogus psi galios?

Kalbant apie tas slaptingas žmogaus galias ir jėgas, kurios paprastai vadinamos „psi fenomenais“, turbūt paprasčiausia būtų tarti, kad jos iš tiesų egzistuoja. Bet čia reiktų kai ką paaiškinti. Visų pirma daugybė scientistinės pasaulėžiūros žmonių šių fenomenų egzistavimą iš viso neigia vien dėl to, jog yra pakankamai faktų, kai griežtai apibrėžus tyrimo sąlygas išaiškėdavo, jog įžymieji telepatai ar aiškiaregiai viso labo tėra gerai savo meną įvaldę iliuzionistai, kurių vieta – cirko arenoje. Tokių klastočių bei jų demaskavimų medžiagos užtektų keletui solidžios studijos tomų. Vis tik šiandien jau neįmanoma paneigti ir to, kad yra bent keli patvirtinti faktai (pavyzdžiui, bulgarės Vangos ar gruzinės Džunos fenomenai), kai atsiskleidžia žmogaus jėgos, viršijančios normalaus suvokimo ribas. Beje, tai gan dažnai įvyksta ir po įvairių traumų ar išgyventų stresų. Manau, kad bent kai kas ir iš gerbiamų skaitytojų bus patyrę kai kurias pakitusios sąmonės būsenas. Svarbiausia, jog dažnusyk norisi pasinaudoti tomis jėgomis kaip padidėjusiomis savojo „aš“ galimybėmis. Ir tada pradedamos patirti jau kitos, neimanentiškos žmogui galios, su kuriomis asmuo sueina į kontaktą tarsi nepastebimai. Jos ir tampa dominuojančios ir kartais visiškai pavergia žmogaus valią.

Negaliu spėlioti, kokia šių paslaptingų jėgų prigimtis. Man labiausiai patinka teologinis tos problemos aiškinimas – juk Pradžios knygoje sakoma, kad po pirmųjų tėvų nuopuolio Viešpats apribojo žmonių galias laiku ir erdve – ir visada ryžtingai sugriaudavo siekimus savarankiškai įveikti Jo nustatytas ribas (tai ypač ryšku Babilono bokšto statybos istorijoje). Dievo žodį priimant kaip Meilės apreiškimą ir pažvelgus į mūsų pačių širdžių gelmes, tampa aiškios viso to priežastys – juk mums turbūt sunkiausia įveikti savo pačių norą valdyti, dominuoti ir žavėti. Esame iš tiesų pakankamai egocentriški bei išdidūs – ne veltui kažkas iš išmintingųjų yra pasakęs, jog puikybė miršta praėjus penketui minučių po mūsų fizinės mirties. Todėl turėtume budėti, kad nauji patyrimai ar būsenos neįtrauktų savo pražūtingon gelmėn.

Kai kalbama apie paranormalius ir nesuvokiamus (anapusinius) dalykus, paliečiama, žinoma, ir religijos bei tikėjimo sfera. Kokio požiūrio laikosi krikščionių (katalikų) Bažnyčia į visus tuos fenomenus, esančius anapus mūsų mokslinio suvokimo ribų?

Manau, jog katalikų Bažnyčios mokymas tuo atžvilgiu pakankamai aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstytas Katalikų Bažnyčios katekizmo skyriuje apie Ateities būrimą ir magiją. Ten pasmerkti visi veiksmai, kuriais siekiama „atidengti“ ateitį, ir sakoma, jog „horoskopų patarimai, astrologija, būrimas iš rankos (chiromantija), pranašingų ženklų ir likimų aiškinimas, aiškiaregystė, mediumų paslaugos tik maskuoja norą valdyti laiką, istoriją, galiausiai ir žmones, o drauge padaryti sau palankias paslaptingas jėgas“. Taip pat griežtai pasisakoma prieš magiją, spiritizmą, amuletų nešiojimą ir siekimą panaudoti „slaptingas jėgas“ gydymo sumetimais.

Kokia išvada darytina? Turbūt visiems krikščionims svarbu siekti Dievo ir paklusti Jo Šventajai Dvasiai, o ne mėginti „treniruotis“ nepaprastų sugebėjimų „žaidimų aikštelėse“. Viešpats tikinčius ir Jį išpažįstančius gali apdovanoti labai skirtingomis dovanomis, bet visos jos skirtos Jo Kūnui – Bažnyčiai – ugdyti. Ir nors stebuklai galimi, bet jie yra reikšmingi kaip dialogo su Aukščiausiuoju Asmeniu ženklai, o ne kaip padidėjusios kažkieno galios liudytojai.

Spėju, kad tokius argumentus kada nors girdėję ar žino tik nedaugelis iš paprastų katalikų. Kaip jūs paaiškintumėt tai, kad nemažai krikščionių ne itin kritiškai skaito parapsichologų žurnalą „Žmogus“, Lazarevo knygas bei horoskopus?

Manau, jog nemažai krikščionių nepakankamai gerai pažįsta Dievo asmeniškumą. Biblijos Dievas yra „pavydus Dievas“. Tik jo „pavydas“ nėra gniuždantis ar prievartaujantis žmogaus asmenį, bet jį išskleidžiantis – tik Dieve, tik per dialogą su Juo mes atrasime savo asmens tapatybę, savo pašaukimą ir tikslą. Jėzus Kristus yra iš tiesų vienintelis tokio asmeniškumo apreiškėjas. Suvokti Jį kaip Viešpatį Gelbėtoją ir kaip bičiulį bei brolį – toks turėtų būti kiekvieno krikščionio gyvenimo turinys. Kai atsisakome žengti pro šiuos siaurus visa apimančios Meilės vartus, mus neišvengiamai pavilioja platūs ir klaidūs dvasinės arogancijos vieškeliai. Juose ir sutinkame „Žmogų“, „Karmos diagnostiką“ ar horoskopus. Taip tariamės sužinoję ateitį, prisilietę prie „buvusiųjų gyvenimų“ ar pradedame burti Taro kortomis. Bet būtent taip prarandame mums dovanoto asmeninio ryšio su Viešpačiu galimybę.

Kai parapsichologai „Žmoguje“ šiek tiek didžiuodamiesi pasakoja, kad kardinolas jiems vykstant į Romą įdavė ir Marijos paveikslų, tai nuskamba gana krikščioniškai. Apskritai šis žurnalas prisistato kaip labai religingas ir, palyginti su kitais panašios rūšies leidiniais, gana rimtai. Ką jūs manote apie žurnalą „Žmogus“?

Kardinolas bendrauja su labai įvairiais žmonėmis. Kitas dalykas, kad tie „įvairūs žmonės“ labai jau greitai pasinaudoja visomis galimomis tokio bendravimo interpretacijomis. Žurnalas „Žmogus“ apeliuoja į tą grupę žmonių, kurie paprastai save vadina katalikais ar bent „neabejingais religijai“ amenimis, šiaip jau ne itin susirūpinusiais savo katalikiškumo ar religingumo turiniu. Tokiam žmogui labai praverčia „Žmogaus“ žurnalo eklektika – čia ir neopagonybė, ir laisvo sekso propaganda iš Ošo meditacijos centro lyderio lūpų, ir astrologija, ir moksliškai atrodantys straipsniai apie bioenergetiką, ir dar eilėraščiai bei dorovingi pamąstymai romantiškai sielai (šalia vampyrų nuotykių ir spiritizmo seansų aprašymo) – iš tikrųjų to su žiburiu nerasi kokiame nors „Siaube“. Mano manymu, šia savo eklektika ir šventvagiška apeliacija į krikščionybę „Žmogus“ ir yra pavojingiausias smalsaujantiems krikščionims.

Daugelis nesuka galvos, kokia kilmė viso, kas anapusiška ir stebuklinga. Visiškai nesvarbu, ar kalbama apie krikščioniškus pagydymo stebuklus, gydytojus šamanus, ar apie„ufonautus“, angelus, Prisikėlusiojo įėjimą pro uždarytas duris, ar parapsichologinį pavertimą nematomu, – viskas tarytum iš vieno katilo, ar ne?

Taigi visa tai ir tampa įmanoma, kai nebesirūpinama jokia refleksija, bet pasiduodama nevaisingam eklektizmui. Kaip tik parapsichologų leidiniai mėgina įpiršti mintį apie „pasaulio pamatinę vienovę“. Vyksta tam tikras „transcendencijos išsižadėjimas“, o su juo ir Dievo asmeniškumo neigimas. Jei visa jau yra viena ir dieviška, tai argi reikėjo Jo Įsikūnijimo, argi bereikia laukti Jo antrojo atėjimo? Kam bereikia Dievo, jei dieviškumas glūdi manyje ir mano ryšyje su kosminėmis ir žemiškomis energijomis? Įdomiausia, kad čia nepasiduodama „logikos inercijai“ ir kažkoks dievas paliekamas, ne be pagrindo viliantis, jog bent dalis žmonių neįžvelgs skirtumo tarp to „kažko“ ir krikščioniškojo Apreiškimo Dievo. Mėginama „sukurti“ dievą, kuris paklūsta kažkokiems magijos dėsniams ir principams. Ir kartu Dievą, visų galimų tikrovių Kūrėją, stengiamasi nugrūsti giliausion užmarštin. Nebijau sakyti, jog tai šėtoniška strategija, kuriai, dažnai patys to nenumanydami ir geriausių norų vedami, tarnauja ir angažuojasi parapsichologijos mylėtojai bei puoselėtojai.

Kokį pavojų kelia krikščionims paranormalūs fenomenai bei jų populiarinimas, pavyzdžiui, spaudoje?

Mūsų žiniasklaida, eksploatuodama šias temas, tiek krikščionis, tiek nekrikščionis pirmiausia pripratina prie specifinio žargono, o paskui nejučiom priimama ir tam tikra pasaulėjauta. Juk vis labiau įprasta, kad dvi damos prie kavos puodelio aptaria ne tik „darbo ir poilsio“, bet ir bendradarbių „neigiamų biolaukų“ įtaką šios dienos sumautai nuotaikai. Krikščionys vis mažiau vengia vartoti įvairius „energetinius“ terminus. O žodžiai yra pakankamai stiprus dalykas. Būtent žodžiuose „užkoduotas“ tikrasis žmogaus gyvenimo kryptingumas bei jo pasaulio samprata. Čia prisideda ir europietiškos civilizacijos įtaka, vis labiau kelianti pasitikėjimą padidėjusiomis techninės ar psichologinės manipuliacijos galimybėmis, o ne tarpasmeniniu santykiu. Tokiame kontekste, jei jis nereflektuojamas ir todėl neatpažįstamas, krikščionis savo maldose gali pradėti kreiptis jau ne į Asmenį, bet į beasmenę ir „efektyvesnę“ jėgą. Ir nežinia, ko čia yra daugiau – demonizmo ar šarlatanizmo. Nors tai ir nėra labai priešinga: pastaruoju metu manau, jog demonai ir yra patys didžiausi šarlatanai.

Prisidengę krikščionišku religingumu, veikėjai a la V. Kazlauskas, A. Orbitas skelbia tokius klaidamokslius, kad net plaukai šiaušiasi (pavyzdžiui, Kazlauskas teigia, kad pragaro nėra, moko apie reinkarnaciją; Orbitas pataria pirmiausia mylėti patį save ir sako, kad nuodėmių atleidimas nėra toks svarbus). Kodėl į tokius dalykus abejingai žiūri Bažnyčios, kodėl tyli ir didžiausioji mūsų krašto Bažnyčia, kodėl viešai nepareiškiama beveik jokios kritinės nuomonės (pavyzdžiui, apie hilerio Orbito keliones po Lietuvą nepasirodė nė vienas oficialus katalikų Bažnyčios komentaras)? Negi visa tai tik ekspertų – medikų bei psichiatrų reikalas?

Na, nesakyčiau, kad katalikų Bažnyčia visiškai tyli dėl jūsų minimų ponų veiklos. Tiek V. Kazlauskas, tiek A. Daškus yra tapę jau ne vienos katalikų TV laidos „herojais“. Beje, šioms temoms ateityje didesnį dėmesį skirs ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos leidinys „Sandora“. Kita vertus, ar mes visi krikščionys ir nesame Bažnyčia? Juk, tarkim, katalikų Bažnyčios tikėjimas ir mokymas yra pakankamai aiškus. Kaip, manau, ir protestantiškųjų Bažnyčių. Tad mums visiems atveriama galimybė solidarizuotis ir išpažinti tą tikėjimą. Žinoma, yra problema, kad stokojama konkretaus pastoracinio darbo mūsų parapijose ir bendruomenėse. Bet ar Jėzus nekviečia mūsų asmeniškai prisiimti atsakomybės ir nepalikti „bėdoje“ vienų kunigų ir pastorių? O dėl A. Orbito gastrolių... Aš tai asmeniškai manau, jog daug geriau (visuomeniniu požiūriu) išėjo, jog jo triukus bent iš dalies demaskavo tokie sekuliarūs leidiniai kaip „Veidas“ ir „Lietuvos rytas“.

Hilerio A. Orbito atvykimas į Lietuvą parodė, kad plačiųjų visuomenės sluoksnių susidomėjimas mįslingais ir anapusiniais dalykais gana didelis. Pirmieji aiškios kritikos balsai filipiniečio atžvilgiu pasigirdo tik praėjus jau bent kelioms savaitėms po jo turnė. Kaip jūs pakomentuotumėte tokį mūsų susidomėjimą bei atvirumą visa kam?

Manau, kad tas atvirumas yra susijęs ir su posovietine situacija – susijęs dviem prasmėm. Viena, kas vakarietiškoje rinkoje jau turi savo aiškią poziciją (hileriai, ekstrasensai, astrologai ir raganos), – čia vis dar naujovė, kuri pasitinkama tikru atradimo džiaugsmu. Antra, sovietmetyje nebuvo įmanoma gauti jokios krikščioniškos literatūros, bet skaitytojas kartkartėmis buvo supažindinamas su parapsichologijos „atradimais“, juos priešstatant „religiniams prietarams“. Tai vėlgi sukūrė dvigubą efektą – įvairūs „hileriai“, kalbantys mįslingomis frazėmis, priimami kaip kažkas jau girdėta ir pakankami sava, kartu jų „religinis angažuotumas“ kviečia netradiciška forma ragauti taip ilgai „drausto vaisiaus“.

Kasmetinėje parapsichologų mugėje (1998 m. spalio pradžioje) V. Kazlauskas džiaugėsi, kad, palyginti su ankstesniais metais, dabar Lietuvoje jau dauguma tiki tokių fenomenų kaip aura ir biolaukas buvimu. Regis, kad tai patvirtina šiaip jau gana kritiško gydytojo V. Mačiulio pastaba „Veide“ („Sutinku, kad kiekvienas mūsų turi biolaukus, aurą“, Nr. 40). Negi visus šitaip paveikė nuolatinė bioenergetikų ir kitų „paraekspertų“ varoma propaganda?

Apie žodyną, atrodo, jau kalbėjau. Beliktų pridurti, kad aš ne prieš tam tikrų terminų vartojimą, bet prieš jų nešamą prasminį krūvį ir kontekstą. Jei „biolaukas“ būtų nedviprasmiškai apibrėžiamas mokslinis terminas – parapsichologai jo turbūt ir nevartotų, nes jam trūktų būtent neapibrėžtumo ir slėpiningumo. Kita vertus, manau, kad dabar, jei ir būtų atrasta kažkas, ką įmanu pavadinti „biolauko charakteristikomis“, šio termino reiktų atsisakyti – jis per daug „suterštas“ ir neskaidrus būtent dėl parapsichologų žodinės ekvilibristikos. Gydytojo V. Mačiulio pastaba „Veide“ tik įrodo, kad mums visiems gresia pavojus pradėti vartoti žodžius, nesistengiant jų apibrėžti.

Kalbant apie visą šitą sinkretistinį niekalą bei visus apsišaukėlius ir apgavikus, kyla simpatijų radikaliesiems skeptikams ir racionalistams. Bet ar šitaip automatiškai vėl neatsiduriame „ne toje pusėje“, t. y. pusėje atmetančių viską, kas anapusiška ir antgamtiška? Ar nėra taip, kad parapsichologų tikrovės suvokimas dažnai artimesnis krikščioniui nei skeptikui? Gal parafenomenų pasaulio tyrinėjimas padėtų pašalinti ateistinius bei materialistinius įsitikinimus puoselėjančių skeptikų tikėjimo kliūtis? Ko teigiamo galėtų pasimokyti krikščionys iš parapsichologų?

Manau, kad parapsichologų įsitikinimas pasaulio monizmu įrodo juos esant gilius materialistus. Juk p. A. Daškus savo interviu Katalikų TV studijai sakė, kad jis tiki tik mokslo pažanga, o ateisiančiame amžiuje Dievas bus pažįstamas mokslo metodais. Toks „dievas“ dažniausiai tėra „kuriančioji energija“ ir niekuo iš principo nesiskiria nuo „kuriančios materijos“. Manau, jog parapsichologų pasaulėvaizdis yra bet kokio tikėjimo profanacija ir jau vien dėl to negali būti artimas krikščioniškajam. Būtent parapsichologijos adeptai Šv. Dvasios dovanas mėgina prilyginti psi fenomenams, o Evangelijos stebuklus – Jėzaus biolaukų ir auros savybėms. Ar tai nėra didžiausias skepticizmas? O gal tai dar blogiau – juk primena ir nuodėmę prieš Šventąją Dvasią.

Arūnas Peškaitis, Vilniaus kunigų seminarijos klierikas, ilgalaikis VU religijos studijų ir tyrimų centro mokslinis bendradarbis

Peržiūrėta: 1198 | Patalpino: Cilisev | Reitingas: 0.0/0 |
Viso komentarų: 0

Tik užsiregistravę nariai gali pridėti komentarus.
[ Registracija | Prisijungti ]
Prisijungti:

Kalendorius:
«  Balandis 2008  »
SkPrAnTrKtPtŠt
  12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
27282930

Paieška:

DarkReality draugai:

Dark-Reality © 2017