Dark-Reality

NAKVIŠUMAS (lunatizmas)

Cilisev — Sun, 20 Apr 2008 13:32:52 GMT

NAKVIŠUMAS (lunatizmas)

Lunatizmas - gana retas miego sutrikimas, tačiau jis gali būti pavojingas.
Paprastai mes aiškiai skiriame miegantį ir pabudusį žmogų. Tačiau kartais pasidaro neaišku - žmogus vaikšto, bet atrodo, kad miega... Štai kaip Šekspyras aprašo ledi Makbet lunatizmą: “Jūs matote, jos akys atmerktos, bet ji be jausmų!”
Lunatizmas - tai pakitusi sąmonės būsena, kai kartu pasireiškia ir miego, ir būdravimo būsenoms būdingi fenomenai. Medicinos tyrimų duomenimis, polinkis į lunatizmą būdingas apie 18 proc. bendros populiacijos, tačiau tik apie 1 proc. gyventojų priepuoliai kartojasi reguliariai. Kas dešimtas žmogus žino apie bent kartą per gyvenimą patirtą lunatizmo priepuolį.
Nakvišumo epizodo metu, dažniausiai pirmąjį miego periodo trečdalį, individas atsikelia iš lovos ir vaikščioja, tuo tarpu jo sąmonės, reaktyvumo ir motorinių įgūdžių lygis yra žemas. Dažniausiai asmuo pats arba švelniai padedant kitiems tyliai sugrįžta į lovą. Nakvišumo priepuolio metu asmuo gali atlikti paprastus veiksmus: atsisėsti lovoje, atsistoti, eiti ratu, tačiau tai gali būti ir sudėtingi veiksmai: prausimasis, apsirengimas ar nusirengimas, valgymas, valgio gaminimas, seksualiniai santykiai, grojimas. Nakvišumas kartais net gali išeiti iš namų, pavyzdžiui, vairuoti automobilį.
Nakvišumo epizodo metu individo veido išraiška bereikšmė, nustebusi, akys pusiau atmerktos. Toks žmogus labai silpnai reaguoja į aplinkinių bandymus jį paveikti ar bendrauti su juo, o jam pažadinti reikia labai didelių pastangų. Ko nors paklaustas, jis kažką neaiškiai sumurma ar atsako vienu žodžiu. Po tokio epizodo ryte pabudęs žmogus paprastai nieko neprisimena arba pasakoja apie miglotai prisimenamas pavojingas situacijas, į kurias buvo patekęs (pvz., gaisrą, kad jį gyvą laidojo, kad jį vaikėsi ant stogo ir pan.).

Liga ir amžius
Vaikai.
Lunatizmas dažniau pasireiškia vaikams negu suaugusiesiems, jis paprastai prasideda ankstyvame amžiuje - iki lytinio brendimo, dažniausiai 6-12 metų vaikams, dažniau berniukams negu mergaitėms. Net 15-30 proc. sveikų vaikų yra ištikę vienas ar keli lunatizmo priepuoliai. Dauguma vaikų, kurie vaikšto miegodami, šią problemą “išauga” paauglystėje.
Suaugusieji
Kai kada vaikystėje prasidėję nakvišumo epizodai kartojasi ir suaugus. Tarp suaugusiųjų lunatizmas pasireiškia maždaug 1 iš 200 ir yra pavojingesnis nei vaikų. Suaugę tokie žmonės dažniau būna agresyvūs kitų atžvilgiu arba susižaloja patys. Daugelyje šalių jiems neleidžiama tarnauti armijoje, nes miegodami gali neatsakingai pasinaudoti ginklais ir kita karine įranga.

Lunatizmo priežastys

Gilus miegas. Santykinai didelę vaikų miego dalį sudaro gilusis miegas, kai pasireiškia nakvišumo epizodai. Suaugus miegas darosi ne toks gilus ir labiau fragmentuotas, todėl manoma, kad fiziologinis vaikų lunatizmo pagrindas yra ilga gilaus miego trukmė.

Paveldimumas.
Daugelis sergančiųjų lunatizmu šį sutrikimą yra paveldėję iš savo tėvų, šis sutrikimas vaikystėje vargino šių žmonių dėdes ar tetas. Tai dar vienas įrodymas, kad vaikų lunatizmas yra labiau priklausomas nuo fiziologinių faktorių negu nuo psichologinių ar cheminių priežasčių.

Psichologinės priežastys.
Suaugusiųjų priepuolius dažnai išprovokuoja stresas, nerimas, be to, vaikščiojimas naktimis gali būti psichinės ligos ar epilepsijos požymis.

Kenksmingos cheminės medžiagos.
Lunatizmą gali sukelti piktnaudžiavimas alkoholiu, psichoaktyviosiomis medžiagomis, medikamentais.

Nuovargis.
Vaikščiojimo naktimis tikimybę taip pat padidina nuovargis, prieš tai buvusios bemiegės naktys, nes pavargęs žmogus paprastai giliau įminga.

Smegenų pažeidimai. Pagyvenusiesiems nakvišumas gali atsirasti dėl organinio smegenų pažeidimo.

Karščiavimas.
Priepuolio tikimybę padidina karščiavimas.

Manoma, kad nakvišumą dažniausiai sukelia ne vienas iš minėtų faktorių, bet kelių faktorių derinys.

Galimos lunatizmo pasekmės

Daugeliu atvejų vaikščiojimas naktimis pasireiškia ne dažniau kaip kartą per mėnesį ir nepadaro didesnės žalos pacientams bei kitiems asmenims. Tačiau sunkesniais atvejais tokie epizodai gali kartotis beveik kasnakt ir sutrikdyti žmogaus psichologinę būseną. Žmogus, sužinojęs apie savo elgesį, kurio neprisimena, gali sutrikti, jausti gėdą, pyktį, nerimą, sumišimą, ypač jei apie jį kalbama smerkiamai ar su pašaipa.
Paplitusi neteisinga pažiūra - kad per miegus vaikštantis žmogus negali susižeisti. Iš tiesų tokie žmonės dažnai susižeidžia dėl vikrumo stokos ir pusiausvyros sutrikimo. Manoma, kad susižeidžia ne mažiau kaip 1 proc. lunatikų.
Kai kuriais atvejais nakvišumo epizodų metu gali pasireikšti smurtinis elgesys (net žmogžudystė), todėl siekiant to išvengti labai svarbu laiku gauti profesionalią pagalbą ir laikytis gydytojų rekomendacijų.

Rekomendacijos artimiesiems
Vieni specialistai teigia, kad lunatizmo priepuolio ištiktąjį reikia švelniai paimti už alkūnės ir nuvesti atgal į lovą. Kiti, pvz., Bostono vaikų miego sutrikimų gydymo centro specialistai, pataria jokiu būdu tokio žmogaus neliesti, nes tai gali paskatinti išsiveržti viduje sukauptą agresiją ir artimieji gali patekti į pavojų.
Diskutuotina nuomonė - ar priepuolio ištiktą asmenį galima žadinti. Dauguma specialistų teigia, kad juos žadinti nėra pavojinga, nors prabudę jie dar kurį laiką yra sutrikę ir dezorientuoti, kiti pataria geriau to nedaryti.

Lunatikas (ypač jei jis vaikas) turi jausti artimųjų nuostatą: “Tu nesi blogas. Mes tik norime apsisaugoti ir apsaugoti tave nuo tavęs paties”.
Nepykite ant sergančiojo lunatizmu ir nebijokite jo. Nuo jūsų reakcijos priklausys ir jo elgesys. Supratimas ir meilė padės visiems.

Parapsichologija – naujas burtininkavimo būdas

Cilisev — Wed, 09 Apr 2008 11:41:13 GMT

Parapsichologija – naujas burtininkavimo būdas

Interviu su Arūnu Peškaičiu

Parapsichologija šiandien vadinama daug kas. Šiemetinėje parapsichologų mugėje iš ezoterinės stovyklos galėjai rasti ko tik nori: burtininkų, astrologų, Ošo šalininkų, aiškiaregių, chiromantų ir visokių kitokių. Kaip jūs suprantate sąvoką „parapsichologija“?

Parapsichologijos sąvokos apibrėžtis yra gana miglotas reikalas. Jei žiūrėtume į paties termino reikšmę, išeitų, jog tai sritis, užsiimanti viskuo, kas yra „šalia psichologijos“ (t.y. mokslo apie sielą ar psichiką) – lyg ir tokia „tarsi psichologija“. Ta sąvoka ir patiems parapsichologijos adeptams kelia sunkumų. Tai matyti ne tik iš visokių ezoterinių bei okultinių mokymų ir technikų „mišrainės“, patiekiamos tiek parapsichologų renginiuose, tiek jų leidiniuose, bet ir iš jų pačių pasisakymų. Tarkim, p. V. Kazlauskas, vadinamosios „Vilniaus parapsichologijos akademijos“ rektorius, savo straipsniuose žurnale „Žmogus“ ar gausiuose interviu tai agituoja pripažinti parapsichologiją akademine disciplina, tai neigia jos moksliškumą sakydamas, kad tai daugiau menas nei mokslas arba dar ir filosofija, pasaulėjauta, religija bei panašiai. Mano manymu, sąvoka „parapsichologija“ gali būti įvardytas tam tikras kalbėjimo apie okultinius-maginius reiškinius bei efektus būdas. Tas būdas neturi nieko bendra su mokslu – taip pat kaip ir jį propaguojančios organizacijos. Daugių daugiausia tai yra siekinys manipuliuoti mus supančia ir empiriškai nepažinia tikrove – kaip ir žmonėmis, situacijomis, pačiu savimi. Iš esmės tai yra modernus burtininkavimo būdas, įvilktas į pseudomokslinio kalbėjimo drabužius. Įsidėmėtina, jog daugelio savo vartojamų terminų (tokių kaip „aura“, „biolaukas“, „kosminė energija“) parapsichologai nesugeba ir negali apibrėžti vienareikšmiškai.

Jūs minėjote, kad parapsichologija su mokslu neturi nieko bendra. Vis dėlto galbūt kas nors iš šiandieninės Lietuvoje esančios parapsichologų stovyklos galėtų bent iš dalies nusipelnyti etiketės „moksliškas“?

Lietuvoje šiandien esančios parapsichologų organizacijos nėra mokslinės ar akademinės struktūros – taigi jos negali pateikti jokios mokslinės argumentacijos. Vakaruose ir JAV kai kuriose psichologijos katedrose bei laboratorijose tyrinėjami vadinamieji psi fenomenai – telepatija (gebėjimas „skaityti“ kito mintis ar susikalbėti mintimis), telekinezė (gebėjimas judinti paskirus daiktus jų neliečiant), aiškiaregystė bei ekstrasensoriniai fenomenai (gebėjimas „matyti“ praeitį ar ateitį, taip pat diagnozuoti ligas be specialios medicinos aparatūros ar regėti objektus, dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesančius žmogaus žiūros lauke). Ir čia reiktų pasakyti, kad šie fenomenai „nepasiduoda“ empiriniams mokslo metodams – pavyzdžiui, esant vienodoms sąlygoms gali būti gaunami visiškai skirtingi rezultatai; tokiu būdu čia nepritaikysi klasikinio mokslinio eksperimento. Bet tai dar ne svarbiausia – juk klasikinio eksperimento metodo neįmanoma pritaikyti ir šiuolaikinėje mikrodalelių fizikoje. Svarbiausia čia, mano galva, pati domėjimosi psi fenomenais intencija – čia taip nesunku „nuslysti“ nuo paprasto mokslinio smalsumo į pagundą manipuliuoti paslaptinga tikrove. Ir kol kai kurie akademijų psichologai mėgina tyrinėti ir aiškinti psi fenomenų tikrovę, įvairios parapsichologų „akademijos“ bei „asociacijos“ (o kai kada ir atskirų valstybių karinių žvalgybų laboratorijos) mokosi naudotis šamaniškose kultūrose gerai žinomais psi poveikių metodais.

Kokios jūs nuomonės apie tokius fenomenus kaip aiškiaregystė ir telekinezė? Ar turi žmogus psi galios?

Kalbant apie tas slaptingas žmogaus galias ir jėgas, kurios paprastai vadinamos „psi fenomenais“, turbūt paprasčiausia būtų tarti, kad jos iš tiesų egzistuoja. Bet čia reiktų kai ką paaiškinti. Visų pirma daugybė scientistinės pasaulėžiūros žmonių šių fenomenų egzistavimą iš viso neigia vien dėl to, jog yra pakankamai faktų, kai griežtai apibrėžus tyrimo sąlygas išaiškėdavo, jog įžymieji telepatai ar aiškiaregiai viso labo tėra gerai savo meną įvaldę iliuzionistai, kurių vieta – cirko arenoje. Tokių klastočių bei jų demaskavimų medžiagos užtektų keletui solidžios studijos tomų. Vis tik šiandien jau neįmanoma paneigti ir to, kad yra bent keli patvirtinti faktai (pavyzdžiui, bulgarės Vangos ar gruzinės Džunos fenomenai), kai atsiskleidžia žmogaus jėgos, viršijančios normalaus suvokimo ribas. Beje, tai gan dažnai įvyksta ir po įvairių traumų ar išgyventų stresų. Manau, kad bent kai kas ir iš gerbiamų skaitytojų bus patyrę kai kurias pakitusios sąmonės būsenas. Svarbiausia, jog dažnusyk norisi pasinaudoti tomis jėgomis kaip padidėjusiomis savojo „aš“ galimybėmis. Ir tada pradedamos patirti jau kitos, neimanentiškos žmogui galios, su kuriomis asmuo sueina į kontaktą tarsi nepastebimai. Jos ir tampa dominuojančios ir kartais visiškai pavergia žmogaus valią.

Negaliu spėlioti, kokia šių paslaptingų jėgų prigimtis. Man labiausiai patinka teologinis tos problemos aiškinimas – juk Pradžios knygoje sakoma, kad po pirmųjų tėvų nuopuolio Viešpats apribojo žmonių galias laiku ir erdve – ir visada ryžtingai sugriaudavo siekimus savarankiškai įveikti Jo nustatytas ribas (tai ypač ryšku Babilono bokšto statybos istorijoje). Dievo žodį priimant kaip Meilės apreiškimą ir pažvelgus į mūsų pačių širdžių gelmes, tampa aiškios viso to priežastys – juk mums turbūt sunkiausia įveikti savo pačių norą valdyti, dominuoti ir žavėti. Esame iš tiesų pakankamai egocentriški bei išdidūs – ne veltui kažkas iš išmintingųjų yra pasakęs, jog puikybė miršta praėjus penketui minučių po mūsų fizinės mirties. Todėl turėtume budėti, kad nauji patyrimai ar būsenos neįtrauktų savo pražūtingon gelmėn.

Kai kalbama apie paranormalius ir nesuvokiamus (anapusinius) dalykus, paliečiama, žinoma, ir religijos bei tikėjimo sfera. Kokio požiūrio laikosi krikščionių (katalikų) Bažnyčia į visus tuos fenomenus, esančius anapus mūsų mokslinio suvokimo ribų?

Manau, jog katalikų Bažnyčios mokymas tuo atžvilgiu pakankamai aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstytas Katalikų Bažnyčios katekizmo skyriuje apie Ateities būrimą ir magiją. Ten pasmerkti visi veiksmai, kuriais siekiama „atidengti“ ateitį, ir sakoma, jog „horoskopų patarimai, astrologija, būrimas iš rankos (chiromantija), pranašingų ženklų ir likimų aiškinimas, aiškiaregystė, mediumų paslaugos tik maskuoja norą valdyti laiką, istoriją, galiausiai ir žmones, o drauge padaryti sau palankias paslaptingas jėgas“. Taip pat griežtai pasisakoma prieš magiją, spiritizmą, amuletų nešiojimą ir siekimą panaudoti „slaptingas jėgas“ gydymo sumetimais.

Kokia išvada darytina? Turbūt visiems krikščionims svarbu siekti Dievo ir paklusti Jo Šventajai Dvasiai, o ne mėginti „treniruotis“ nepaprastų sugebėjimų „žaidimų aikštelėse“. Viešpats tikinčius ir Jį išpažįstančius gali apdovanoti labai skirtingomis dovanomis, bet visos jos skirtos Jo Kūnui – Bažnyčiai – ugdyti. Ir nors stebuklai galimi, bet jie yra reikšmingi kaip dialogo su Aukščiausiuoju Asmeniu ženklai, o ne kaip padidėjusios kažkieno galios liudytojai.

Spėju, kad tokius argumentus kada nors girdėję ar žino tik nedaugelis iš paprastų katalikų. Kaip jūs paaiškintumėt tai, kad nemažai krikščionių ne itin kritiškai skaito parapsichologų žurnalą „Žmogus“, Lazarevo knygas bei horoskopus?

Manau, jog nemažai krikščionių nepakankamai gerai pažįsta Dievo asmeniškumą. Biblijos Dievas yra „pavydus Dievas“. Tik jo „pavydas“ nėra gniuždantis ar prievartaujantis žmogaus asmenį, bet jį išskleidžiantis – tik Dieve, tik per dialogą su Juo mes atrasime savo asmens tapatybę, savo pašaukimą ir tikslą. Jėzus Kristus yra iš tiesų vienintelis tokio asmeniškumo apreiškėjas. Suvokti Jį kaip Viešpatį Gelbėtoją ir kaip bičiulį bei brolį – toks turėtų būti kiekvieno krikščionio gyvenimo turinys. Kai atsisakome žengti pro šiuos siaurus visa apimančios Meilės vartus, mus neišvengiamai pavilioja platūs ir klaidūs dvasinės arogancijos vieškeliai. Juose ir sutinkame „Žmogų“, „Karmos diagnostiką“ ar horoskopus. Taip tariamės sužinoję ateitį, prisilietę prie „buvusiųjų gyvenimų“ ar pradedame burti Taro kortomis. Bet būtent taip prarandame mums dovanoto asmeninio ryšio su Viešpačiu galimybę.

Kai parapsichologai „Žmoguje“ šiek tiek didžiuodamiesi pasakoja, kad kardinolas jiems vykstant į Romą įdavė ir Marijos paveikslų, tai nuskamba gana krikščioniškai. Apskritai šis žurnalas prisistato kaip labai religingas ir, palyginti su kitais panašios rūšies leidiniais, gana rimtai. Ką jūs manote apie žurnalą „Žmogus“?

Kardinolas bendrauja su labai įvairiais žmonėmis. Kitas dalykas, kad tie „įvairūs žmonės“ labai jau greitai pasinaudoja visomis galimomis tokio bendravimo interpretacijomis. Žurnalas „Žmogus“ apeliuoja į tą grupę žmonių, kurie paprastai save vadina katalikais ar bent „neabejingais religijai“ amenimis, šiaip jau ne itin susirūpinusiais savo katalikiškumo ar religingumo turiniu. Tokiam žmogui labai praverčia „Žmogaus“ žurnalo eklektika – čia ir neopagonybė, ir laisvo sekso propaganda iš Ošo meditacijos centro lyderio lūpų, ir astrologija, ir moksliškai atrodantys straipsniai apie bioenergetiką, ir dar eilėraščiai bei dorovingi pamąstymai romantiškai sielai (šalia vampyrų nuotykių ir spiritizmo seansų aprašymo) – iš tikrųjų to su žiburiu nerasi kokiame nors „Siaube“. Mano manymu, šia savo eklektika ir šventvagiška apeliacija į krikščionybę „Žmogus“ ir yra pavojingiausias smalsaujantiems krikščionims.

Daugelis nesuka galvos, kokia kilmė viso, kas anapusiška ir stebuklinga. Visiškai nesvarbu, ar kalbama apie krikščioniškus pagydymo stebuklus, gydytojus šamanus, ar apie„ufonautus“, angelus, Prisikėlusiojo įėjimą pro uždarytas duris, ar parapsichologinį pavertimą nematomu, – viskas tarytum iš vieno katilo, ar ne?

Taigi visa tai ir tampa įmanoma, kai nebesirūpinama jokia refleksija, bet pasiduodama nevaisingam eklektizmui. Kaip tik parapsichologų leidiniai mėgina įpiršti mintį apie „pasaulio pamatinę vienovę“. Vyksta tam tikras „transcendencijos išsižadėjimas“, o su juo ir Dievo asmeniškumo neigimas. Jei visa jau yra viena ir dieviška, tai argi reikėjo Jo Įsikūnijimo, argi bereikia laukti Jo antrojo atėjimo? Kam bereikia Dievo, jei dieviškumas glūdi manyje ir mano ryšyje su kosminėmis ir žemiškomis energijomis? Įdomiausia, kad čia nepasiduodama „logikos inercijai“ ir kažkoks dievas paliekamas, ne be pagrindo viliantis, jog bent dalis žmonių neįžvelgs skirtumo tarp to „kažko“ ir krikščioniškojo Apreiškimo Dievo. Mėginama „sukurti“ dievą, kuris paklūsta kažkokiems magijos dėsniams ir principams. Ir kartu Dievą, visų galimų tikrovių Kūrėją, stengiamasi nugrūsti giliausion užmarštin. Nebijau sakyti, jog tai šėtoniška strategija, kuriai, dažnai patys to nenumanydami ir geriausių norų vedami, tarnauja ir angažuojasi parapsichologijos mylėtojai bei puoselėtojai.

Kokį pavojų kelia krikščionims paranormalūs fenomenai bei jų populiarinimas, pavyzdžiui, spaudoje?

Mūsų žiniasklaida, eksploatuodama šias temas, tiek krikščionis, tiek nekrikščionis pirmiausia pripratina prie specifinio žargono, o paskui nejučiom priimama ir tam tikra pasaulėjauta. Juk vis labiau įprasta, kad dvi damos prie kavos puodelio aptaria ne tik „darbo ir poilsio“, bet ir bendradarbių „neigiamų biolaukų“ įtaką šios dienos sumautai nuotaikai. Krikščionys vis mažiau vengia vartoti įvairius „energetinius“ terminus. O žodžiai yra pakankamai stiprus dalykas. Būtent žodžiuose „užkoduotas“ tikrasis žmogaus gyvenimo kryptingumas bei jo pasaulio samprata. Čia prisideda ir europietiškos civilizacijos įtaka, vis labiau kelianti pasitikėjimą padidėjusiomis techninės ar psichologinės manipuliacijos galimybėmis, o ne tarpasmeniniu santykiu. Tokiame kontekste, jei jis nereflektuojamas ir todėl neatpažįstamas, krikščionis savo maldose gali pradėti kreiptis jau ne į Asmenį, bet į beasmenę ir „efektyvesnę“ jėgą. Ir nežinia, ko čia yra daugiau – demonizmo ar šarlatanizmo. Nors tai ir nėra labai priešinga: pastaruoju metu manau, jog demonai ir yra patys didžiausi šarlatanai.

Prisidengę krikščionišku religingumu, veikėjai a la V. Kazlauskas, A. Orbitas skelbia tokius klaidamokslius, kad net plaukai šiaušiasi (pavyzdžiui, Kazlauskas teigia, kad pragaro nėra, moko apie reinkarnaciją; Orbitas pataria pirmiausia mylėti patį save ir sako, kad nuodėmių atleidimas nėra toks svarbus). Kodėl į tokius dalykus abejingai žiūri Bažnyčios, kodėl tyli ir didžiausioji mūsų krašto Bažnyčia, kodėl viešai nepareiškiama beveik jokios kritinės nuomonės (pavyzdžiui, apie hilerio Orbito keliones po Lietuvą nepasirodė nė vienas oficialus katalikų Bažnyčios komentaras)? Negi visa tai tik ekspertų – medikų bei psichiatrų reikalas?

Na, nesakyčiau, kad katalikų Bažnyčia visiškai tyli dėl jūsų minimų ponų veiklos. Tiek V. Kazlauskas, tiek A. Daškus yra tapę jau ne vienos katalikų TV laidos „herojais“. Beje, šioms temoms ateityje didesnį dėmesį skirs ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos leidinys „Sandora“. Kita vertus, ar mes visi krikščionys ir nesame Bažnyčia? Juk, tarkim, katalikų Bažnyčios tikėjimas ir mokymas yra pakankamai aiškus. Kaip, manau, ir protestantiškųjų Bažnyčių. Tad mums visiems atveriama galimybė solidarizuotis ir išpažinti tą tikėjimą. Žinoma, yra problema, kad stokojama konkretaus pastoracinio darbo mūsų parapijose ir bendruomenėse. Bet ar Jėzus nekviečia mūsų asmeniškai prisiimti atsakomybės ir nepalikti „bėdoje“ vienų kunigų ir pastorių? O dėl A. Orbito gastrolių... Aš tai asmeniškai manau, jog daug geriau (visuomeniniu požiūriu) išėjo, jog jo triukus bent iš dalies demaskavo tokie sekuliarūs leidiniai kaip „Veidas“ ir „Lietuvos rytas“.

Hilerio A. Orbito atvykimas į Lietuvą parodė, kad plačiųjų visuomenės sluoksnių susidomėjimas mįslingais ir anapusiniais dalykais gana didelis. Pirmieji aiškios kritikos balsai filipiniečio atžvilgiu pasigirdo tik praėjus jau bent kelioms savaitėms po jo turnė. Kaip jūs pakomentuotumėte tokį mūsų susidomėjimą bei atvirumą visa kam?

Manau, kad tas atvirumas yra susijęs ir su posovietine situacija – susijęs dviem prasmėm. Viena, kas vakarietiškoje rinkoje jau turi savo aiškią poziciją (hileriai, ekstrasensai, astrologai ir raganos), – čia vis dar naujovė, kuri pasitinkama tikru atradimo džiaugsmu. Antra, sovietmetyje nebuvo įmanoma gauti jokios krikščioniškos literatūros, bet skaitytojas kartkartėmis buvo supažindinamas su parapsichologijos „atradimais“, juos priešstatant „religiniams prietarams“. Tai vėlgi sukūrė dvigubą efektą – įvairūs „hileriai“, kalbantys mįslingomis frazėmis, priimami kaip kažkas jau girdėta ir pakankami sava, kartu jų „religinis angažuotumas“ kviečia netradiciška forma ragauti taip ilgai „drausto vaisiaus“.

Kasmetinėje parapsichologų mugėje (1998 m. spalio pradžioje) V. Kazlauskas džiaugėsi, kad, palyginti su ankstesniais metais, dabar Lietuvoje jau dauguma tiki tokių fenomenų kaip aura ir biolaukas buvimu. Regis, kad tai patvirtina šiaip jau gana kritiško gydytojo V. Mačiulio pastaba „Veide“ („Sutinku, kad kiekvienas mūsų turi biolaukus, aurą“, Nr. 40). Negi visus šitaip paveikė nuolatinė bioenergetikų ir kitų „paraekspertų“ varoma propaganda?

Apie žodyną, atrodo, jau kalbėjau. Beliktų pridurti, kad aš ne prieš tam tikrų terminų vartojimą, bet prieš jų nešamą prasminį krūvį ir kontekstą. Jei „biolaukas“ būtų nedviprasmiškai apibrėžiamas mokslinis terminas – parapsichologai jo turbūt ir nevartotų, nes jam trūktų būtent neapibrėžtumo ir slėpiningumo. Kita vertus, manau, kad dabar, jei ir būtų atrasta kažkas, ką įmanu pavadinti „biolauko charakteristikomis“, šio termino reiktų atsisakyti – jis per daug „suterštas“ ir neskaidrus būtent dėl parapsichologų žodinės ekvilibristikos. Gydytojo V. Mačiulio pastaba „Veide“ tik įrodo, kad mums visiems gresia pavojus pradėti vartoti žodžius, nesistengiant jų apibrėžti.

Kalbant apie visą šitą sinkretistinį niekalą bei visus apsišaukėlius ir apgavikus, kyla simpatijų radikaliesiems skeptikams ir racionalistams. Bet ar šitaip automatiškai vėl neatsiduriame „ne toje pusėje“, t. y. pusėje atmetančių viską, kas anapusiška ir antgamtiška? Ar nėra taip, kad parapsichologų tikrovės suvokimas dažnai artimesnis krikščioniui nei skeptikui? Gal parafenomenų pasaulio tyrinėjimas padėtų pašalinti ateistinius bei materialistinius įsitikinimus puoselėjančių skeptikų tikėjimo kliūtis? Ko teigiamo galėtų pasimokyti krikščionys iš parapsichologų?

Manau, kad parapsichologų įsitikinimas pasaulio monizmu įrodo juos esant gilius materialistus. Juk p. A. Daškus savo interviu Katalikų TV studijai sakė, kad jis tiki tik mokslo pažanga, o ateisiančiame amžiuje Dievas bus pažįstamas mokslo metodais. Toks „dievas“ dažniausiai tėra „kuriančioji energija“ ir niekuo iš principo nesiskiria nuo „kuriančios materijos“. Manau, jog parapsichologų pasaulėvaizdis yra bet kokio tikėjimo profanacija ir jau vien dėl to negali būti artimas krikščioniškajam. Būtent parapsichologijos adeptai Šv. Dvasios dovanas mėgina prilyginti psi fenomenams, o Evangelijos stebuklus – Jėzaus biolaukų ir auros savybėms. Ar tai nėra didžiausias skepticizmas? O gal tai dar blogiau – juk primena ir nuodėmę prieš Šventąją Dvasią.

Arūnas Peškaitis, Vilniaus kunigų seminarijos klierikas, ilgalaikis VU religijos studijų ir tyrimų centro mokslinis bendradarbis

Keletas pagrindinių žmogaus reakcijų skaitymo principų

Cilisev — Wed, 09 Apr 2008 11:24:38 GMT

Keletas pagrindinių žmogaus reakcijų skaitymo principų

Yra nemažai žmonių, vadinančių save ekstrasensais arba aiškiaregiais ir tvirtinančių, jog turi paslaptingų sugebėjimų tiksliai nusakyti jūsų charakterį, skaityti ateitį, kontaktuoti su mirusiais giminaičiais ir pan.

Nepaisant reikalavimų pripažinti jų sugebėjimus, laboratorijose jie niekad nebuvo sėkmingai pademonstruoti. Australijos Nacionalinis Skeptikų komitetas yra įsteigęs 100 000$ prizą už bet kokį tikrą tokių savybių įrodymą; kol kas tie pinigai vis dar nepaimti.

Bendrasis metodas, naudojamas visų ekstrasensų, chiromantų, iridologų ar astrologų yra vadinamasis "žmogaus reakcijų skaitymas" ir skirtas surinkti informacijai apie klientą. Šio metodo esmė - meistriškas būrėjo sugebėjimas skaityti kliento nevalingas kūno reakcijas ir mokėjimas išgauti iš pastarojo reikiamą informaciją taip, kad vėliau šis būna įsitikinęs, jog tą informaciją būrėjas sužinojo ne iš jo paties, o savo neeilinių sugebėjimų dėka. Procesas pradedamas nuo atsargios apžiūros, kurios metu, pasinaudojant statistiniais duomenimis bei žmonių charakterio ypatumais, bandoma priskirti klientą kuriai nors "kategorijai". Pokalbis apie kliento charakterį pradedamas apibendrinančiais teiginiais, kuriuos sau galėtų pritaikyti kiekvienas. Žingsnis po žingsnio ir, siekiant gauti tikslesnius duomenis, pereinama prie artimesnio tarpusavio kontakto.

Žmogiškųjų reakcijų skaitymas - ne viena gudrybė, o ištisas skirtingų metodų komplektas, kurių pagrindinis uždavinys, kaip jau minėta, - pokalbio metu surinkti informaciją apie klientą. Pvz., kad ir tokia frazė: "Iš jūsų delno linijų aš matau, kad turite finansinių problemų, su kuriomis kartais tenka susidurti". Kiekvienas žodį "finansinių" gali interpretuoti savaip, pakeisti jį į "darbo", "tarpusavio santykių" ir pan. Pvz., klientė abejoja, ar ne veltui pirko tokį brangų automobilį. Išgirdusi iš būrėjo kažką panašaus į "aš jaučiu, kad turite finansinių rūpesčių" nustemba: "Kaip jūs sužinojote apie mano automobilį?". Tada būrėjas užtikrina, jog jinai priėmė teisingą sprendimą, nes puikiausiai žino, jog klientė tam ir atvyko... Eksperto rankose ši technika gali pasirodyti bauginančiai pasitvirtinanti. Be abejo, tam reikalingi kruopštūs stebėjimai bei gera atmintis.

1. Nepamirškite, kad ašinis komponentas sėkmingam charakterio, likimo apibūdinimui yra kliento pasitikėjimas būrėju. Jeigu bus sudarytas įspūdis, kad būrėjas neabejotinai tiki tuo, ką sako, galės "prakišti" net ir nesėkmingas prognozes. Pasitikėdamas būrėju, net ir išgirdęs neteisingus pateiktus teiginius žmogus ims raustis atmintyje, ieškodamas, ar ko panašaus nebuvo.

2. Mokėjimas pasinaudoti ir interpretuoti naujausius statistinius duomenis. Šios informacijos dėka galima susidaryti gan tikslų vaizdą apie tipiškus skirtingų visuomenės klasių bruožus. Be to, niekam ne naujiena, kad didžioji dalis problemų, dėl kurių klientai kreipiasi - tai sveikata, pinigai ir meilė. Būrėjai stebi viską: aprangą, brangenybes (turi/neturi), elgseną, kliento amžių, išsilavinimą, stengiasi perprasti jo ar jo tėvų religines pažiūras, kalbos manierą, socialinį-ekonominį statusą, fizinius požymius. "Jo šukuosena konservatyvi? Iš rūbų galima spręsti, kad klientas neteko/priaugo svorio? " - tai tik keletas pavyzdžių, ko būrėjas gali ieškoti žmogaus išorėje. Po šios pirminės vizualinės apžiūros jūs jau turite vertingos informacijos, kurią galima vėliau sėkmingai panaudoti kuriant teorijas apie klientą. Nuo šių pirmų išvadų, kurios pokalbio metu patikrinamos dar papildomai, pamažu pereinama prie kliento problemų, vėl stebint jo reakcijas. Tai svarbus žingsnis, kadangi nuo apibendrinančių frazių pereinama prie konkretesnių išvadų, kurios etapas po etapo vis labiau tikslinamos. Jei pirmieji žingsniai žengti reikiama linkme, klientas vis labiau ir labiau įsitikina, kad būrėjas apdovanotas kažkokiomis paslaptingomis neįprastomis savybėmis, kurių dėka taip tiksliai gali nusakyti praeitį ar ateitį.

3. Svarbu nustatyti "būrimo stadiją". Duokite suprasti, kad jums nesvarbu, tiki klientas, ar ne, jūs savo darbą išmanote ir neabejojate savo teisumu. Stebėkite, kokia bus kliento reakcija, tiki jis, ar ne.

4. Iš anksto užsitikrinkite kliento bendradarbiavimą. Patikinkite, kad sėkmingas būrimas didele dalimi priklauso ir nuo kliento geranoriškumo. Šitaip galima nušauti du zuikius iš karto - nesėkmės atveju, klientas galės kaltinti pats save, kad "nebuvo pakankamai geranoriškas". Galima tiesiai paklausti, ties kokiomis sferomis klientas pageidauja, kad būrėjas sutelktų savo dėmesį.

5. Panaudokite tokius triukus, kaip krištolinis rutulys, būrimo kortos, chiromantija ir pan. Šie triukai padeda paruošti tinkamą atmosferą fiziologinių reakcijų skaitymui, be to, duoda laiko suformuluoti sekančiam klausimui arba teiginiui. Vietoj to, kad kalbėti bet ką, galima atidžiai studijuoti rutulio paviršių.

6. Rekomenduotina turėti atsarginių frazių sąrašą, kuriomis galima užpildyti pauzes formuluojant teorijas apie kliento charakterį ir pan. Frazės turi būti kuo labiau apibendrinančios ir nekonkrečios, kad kiekvienas klientas jas galėtų savaip interpretuoti ir pritaikyti.

7. Atidžiai stebėkite klientą. Jo laikyseną, kalbos ypatumus, sekite jo atsakymus į jam pateiktus teiginius.

8. Panaudokite "žuvies gaudymo" techniką. Perfrazuokite tai, ką jau išgirdote iš kliento ir tą pačią informaciją, tik kitais žodžiais, perduokite jam atgal. Pvz., kiekvieną frazę galima pateikti kaip klausimą ir laukti atsakymo. Jei atsakymas ar reakcija į klausimą teigiami, ankstesnę frazę galima pateikti kaip neginčijamą teiginį. Dažniausiai klientas tiesiogiai atsako į užuominomis pateiktą klausimą, o vėliau pamiršta, jog pats į jį ir atsakė. Būrėjas savo kalboje gali pavartoti tokias frazes kaip "aš beveik jaučiu... " arba "noriu pasakyti... ", kurios, nors ir netiesioginės, tačiau padeda "ištraukti" iš žmogaus nesąmoningą atsakymą. Dažniausiai žmogus pats ir nesuvokia, jog pakluso šiems paakinimams. Po reikiamos pauzės būrėjas pats pakartoja interpretuodamas neseniai išgirstą informaciją klientui.

9. Būkite geras klausytojas. Jei klientas nori išsipasakoti, skatinkite jį. Viena iš priežasčių, kodėl žmonės kreipiasi į ekstrasensus - noras būti išklausytiems. Dažniausiai jie jau būna suradę savo problemų sprendimo būdą, tačiau nori, kad būrėjas jam pritartų.

10. Dramatizuokite savo darbą. Suteikite savo žodžiams "gilesnę" prasmę, priverskite žmogų pasijusti praskleidžiančiu paslapties šydą, gaubiantį jo likimą.

11. Stenkitės sudaryti įspūdį, jog pasakojate mažiau, nei žinote. Vos tik klientas įsisąmonins, kad jums žinoma tokia informacija, kurios įprastai negalėtumėte žinoti, jis pamanys, jog žinote viską.

12. Nebijokite kiekvienu palankesniu momentu pataikauti klientui. Jei šis pareikš, jog jam pataikaujama, galima jam pasakyti: "Jūs visada įtarinėjate tuos, kurie jus giria. Jūs negalite patikėti, kad kas nors apie jus galėtų kalbėti gerus dalykus, nieko už juos nesitikėdamas gauti mainais".

13. Atminkite auksinę taisyklę: ką klientas nori išgirsti, pasako jis pats!

Chiromantija

Cilisev — Wed, 09 Apr 2008 11:19:08 GMT

Chiromantija

Chiromantija - žmogaus ateities spėjimas (nusakymas) iš jo delno, riešo linijų bei ženklų. Terminas "chiromantija" yra kilęs iš graikiško žodžio "cheiro", kas išvertus būtų "ranka" ir "manteia" - "nusakymas" arba "skopija" - "skopein" - "aiškinimas".

Užuominų apie chiromantiją randama senovės Indijos, Kinijos bei Egipto kultūrose. Visose šių civilizacijų artefaktuose randama išraižytų rankos atvaizdų su delno linijomis. Chiromantija domėjosi filosofai Pitagoras, Aristotelis, Anaksagoras, taip pat Paracelsas, Plinijus, Albertas Didysis ir imperatorius Augustas. Yra išlikęs pasakojimas apie Romos imperatorių Cezarį, kuris gerai išmanė "rankos mokslą": kartą užsienio aukštakilmiui svečiui įteikus savo rekomendacijas, Cezaris šio paprašęs parodyti savo rankas. Apžiūrėjęs paskelbė, kad šis esąs apgavikas, nes "ant jo rankų nėra jokių karališkosios kilmės ženklų". Deja, Bruto rankų jis, matyt, neapžiūrėjo...

Pirmoji knyga apie chiromantiją išleista 15-ame šimtmetyje. Viduramžiais chiromantijos dėka buvo "išaiškinamos" raganos. Buvo tikima, jog kai kurios žymės (dėmės) delne ar kitoje kūno vietoje yra pakankamas įrodymas, jog žmogus palaiko ryšius su velniu. Vėliau Katalikų Bažnyčia pasmerkė chiromantiją kaip "pagonybės kūdikį" ir visoms krikščioniškų šalių bažnyčioms davė nurodymą surinkti ir sunaikinti visas knygas apie astrologiją, chiromantiją, alchemiją ar magiją. Visgi visi dokumentai nebuvo sunaikinti, kadangi tiek pačių bažnytininkų, tiek tuometinės Europos aukštuomenės gretose buvo nemažai pritariančių šiems mokymams, jau net nebekalbant apie tuos religijos šalininkus, kurie patys rašė traktatus apie astrologiją, grafologiją ar chiromantiją. Neretai chiromantijos šalininkai tvirtina, kad bažnyčia stengėsi šį mokymą nuslopinti dėl jo neva mokslinės įtakos. Deja, tai tėra paprasčiausias chiromantijos romantizavimas ir priemonė jos statuso iškėlimui, sulyginant ją su kažkuo paslaptingu bei pavojingu.

XVIa. chiromantija buvo dėstoma kai kuriuose Vokietijos universitetuose. Didelis dėmesys jai buvo skiriamas Anglijos karalienės Elžbietos I valdymo laikais, Henrikas VIII taip pat neapsieidavo be nuolatinių konsultacijų su astrologais bei chiromantais, kurie netgi įtakodavo politinius šalies sprendimus (pvz. William Lilly ir George Bharton, padėdavę pasirinkti mūšių datas ir pan.). 1650m. Viljamo Lili "karjeros" viršūnėje jo leidiniai apie chiromantiją buvo parduodami po 30 000 kopijų per metus, skaičiumi pralenkiant netgi Bibliją ! Taigi, nežiūrint į oficialiąją Bažnyčios ir religinių fanatikų mažumų pozicijas, chiromantai niekada nebuvo masiškai persekiojami. Visgi, atsižvelgdami į laikotarpio neramumus, chiromantai bei astrologai visada įrodinėjo (nevengia priminti ir šiomis dienomis), kad jų amatas aprašytas dar Biblijoje: "Prieštaravimas idėjai, kad ranka suteikia be galo daug žinių, tapo toks aršus, jog Biblijos vertėjai blogai išvertė net 37 skyriaus septintą eilutę. Žydiško teksto originale ši eilutė skamba taip: "Dievas įspaudė ženklus visų žmogaus sūnų rankose, kad visi žmonės žinotų savo darbus". Angliškajame vertime neteisingai išversta: "Dievas suantspaudavo žmonių rankas, kad visi žmonės žinotų Dievo darbus" ("Jūs ir jūsų ranka". psl.). Dėl šios eilutės teologų tarpe buvo kilę ginčai, tačiau buvo nuspręsta, kad pirminis vertimas tikslesnis, su kuo chiromantai nesutinka ir po šiai dienai.

Ateitis nusakoma ne tik iš delno linijų:
Aeromantija - meteorologinių reiškinių tyrimas nuspėjant ateitį.
Antropomantija - būrimas iš neseniai paaukotų žmonių organų.
Bronchomantija - būrimas iš paaukoto gyvulio plaučių.
Kristalomantja - būrimas iš veidrodžių.
Kefalomantija - būrimas iš asilo galvos.
Fraktomantija - būrimas iš geometrinių figūrų.
Haroskopija - būrimas iš paaukotų gyvulių vidurių.
Hidromantija - būrimai iš vandens.
Hepatoskopija - būrimas iš paaukoto gyvulio plaučių.
Lithomantija - būrimas iš brangakmenių.
Nekromantija - būrimas bendraujant su mirusiųjų dvasiomis, kurios, neva, nusako ateitį.
Piromantija - būrimas iš liepsnos.

Būrimai kortomis ir dar daugelis kitų nepaminėtų būrimo būdų. Noras sužinoti savo ateitį dažnai būna stipresnis už mokslinio paaiškinimo nebuvimą.

Chiromantai delno linijoms suteikia specialius pavadinimus, tokius kaip "gyvenimo linija", pagal kurios padėtį, gilumą, vientisumą, ilgį ir t.t. neva galima spręsti apie sveikatą ir gyvenimo trukmę, "Galvos linija", apibūdinanti protą: išsilavinimą, mąstymo tobulumą, požiūrį į gyvenimą, moralę ir net žmogaus santykius su kitais žmonėmis bei "smegenų pobūdį bei kokybę". "Širdies linija" apibūdina žmogaus prieraišumą, "Sveikatos linija", "Likimo linija", "Saulės linija", kitaip dar vadinama "sėkmės" linija ir kt. Taip pat analizuoja delno, pirštų, nagų formų reikšmes, kurios neva nusako žmogaus būdą, pagal smulkias žymes ir ženklus nustato svarbiausius ateities ir praeities įvykius.

Chiromantai teigia, kad trūkinėjanti abiejų rankų gyvenimo linija yra "tam tikras ženklas, kad gyvenimas nebus ilgas ir toji vieta, kur linija nutrūksta abiejose rankose yra mirties taškas". Taip pat, kad "polinkį į savižudybę ir protinę depresiją rodo žemyn einanti galvos linija", kad yra ženklų, iš kurių galima spėti, kad žmogus įvykdys (įvykdė) žmogžudystę ir daugybę kitų, ne tokių fatališkų, žmogaus gyvenimo įvykių, jau nebekalbant apie "ilgų ir kruopščių stebėjimų metu" sukauptus duomenis apie linijų bei ženklų įtaką charakteriui.

Kaip pasakoja fiziologas Rėjus Hymanas (Ray Hyman), jaunystės metais, norėdamas papildomai užsidirbti, užsiiminėdavo chiromantijos praktika. Nors jis ir netikėjo delno skaitymu, buvo nustebintas šio metodo tikslumu, kai žmonės, kuriems jis perskaitydavo iš rankos, tvirtindavo, jog viską nusakęs teisingai. Smalsumo vedinas, Hymanas įvykdė paprastą eksperimentą, kuriuo siekė patikrinti chiromantijos efektyvumą - savo klientams sudarė priešingas, nei diktavo taisyklės, prognozes. Jo nuostabai, klientai ir toliau tvirtino, kad Hymanas "perskaitė teisingai" ir buvo nė kiek ne mažiau patenkinti rezultatais nei tada, kai prognozės jiems buvo sudarinėjamos "pagal taisykles". Toliau gilindamasis į chiromantiją, daktaras Hymanas aptinka už jos besislepiantį "žmogaus reakcijų skaitymo" efektą.

Nors jau XXI amžius, žmonės vis dar tiki, kad įmanoma gauti vertingos informacijos apžiūrinėjant žmogaus delno linijas. Daugelis tų pačių žmonių tiki, kad gimimo data įtakoja žmogaus charakterį ir ateitį, kad ją galima perskaityti iš pėdų (podoskopija), kaukolės formos (frenologija) ar akių (iridologija)...Tik įdomu, kodėl iki šiolei vietoj to, kad pasinaudojus tokia gausia informacija, vis dar naudojamas rentgenas, dingusiųjų paieškai specialiai apmokomi šunys? Juk vienas ekstrasensas galėtų pakeisti visą policininkų, detektyvų būrį ir jų darbą atlikti kur kas greičiau ir efektyviau.

Kaip jau buvo minėta skyriuje apie astrologiją, vertindami tokius "slaptus mokslus" žmonės dėmesį atkreipia tik į galutinį rezultatą ir visai nesidomi, kaip jis buvo pasiektas. Kita priežastis, kodėl tikima panašiais "paslaptingais mokslais" - tai paprasčiausias realaus mokslo principų ir raidos nesupratimas.

Deja, nors ir daug galima pripasakoti žiūrint į žmogaus delno linijas, nėra jokio mokslinio patvirtinimo, kad tai, ką perskaitėte, pasitvirtins, o to, kas bandoma įrodinėti vien tik pavyzdžiais, negalima laikyti įrodytu. Chiromantai, grafologai, astrologai ir pan. palengvina užduotį įvertinti aplinkybes, priimti sprendimus, tačiau lygiai tą patį ir dar daugiau daro psichologai, skirtumas tik tas, kad pastarieji savo žinių nevadina "paslaptingu ir nenusakomai svarbiu mokslu" ir savo klientų nesistengia tuo įtikinti.

Magija

Cilisev — Tue, 08 Apr 2008 07:21:26 GMT

Magija

Magija – tam tikros sąvokų, prasmių ir reikšmių (semantinės) sistemos, leidžiančios kurti alternatyvias įprastoms pasaulio – stebimų įvykių, daiktų ir pan. interpretacijas, kurios nebūtinai teisingos moksliškai, tačiau yra neprieštaringos sau pačioms bei subjektyviai stebimam pasauliui.

Šiuolaikinis magijos supratimas

Šiuolaikinėje antropologijoje, psichologijoje, religijotyroje magija dažniausiai nelaikoma antgamtiniu reiškiniu, burtais ar ankstyvesne žmonijos vystymosi stadija, o, greičiau, tam tikru alternatyviu, sistemingu, tam tikroje bendruomenėje natūraliu pasaulio suvokimo, pažinimo ir elgsenos būdu. Neretai linkstama lyginti magiją ir mokslą kaip dvi priešingas pasaulėžiūras bei mąstysenas. Anot Claude Lévi-Strauss'o, magija yra lygiavertis mokslui pasaulio pažinimo būdas ir jos jokiu būdu nereikia laikyti „atsilikimo“ požymiu – tuo labiau, kad šiuolaikinė antropologija vengia skirstymų į „pažangesnes“ ir „atsilikusias“ tautas.

Daugeliui šamanistinių bendruomenių magija neretai leidžia atskleisti pasąmonės ir pasaulio suvokimo aspektus, kurie neprieinami, taikant įprastas mokslines interpretacijas. Manoma, kad daugelis iš senų maginių metodikų bei pasaulio paaiškinimų yra paremtos ilgalaike pirmykščių bendruomenių patirtimi, kai klaidų ir bandymų būdu būdavo atrandami sąmoningai neprieštaringi ir adekvatūs pasąmoninį ir archetipinį (bet ne mokslinį) suvokimą atspindintys pasaulio paaiškinimai. XX a. antrojoje pusėje išvystytos psichologinės metodikos daug kuo artimos magijos supratimui, nes irgi leidžia taikyti alternatyvius pasaulio interpretacijos būdus.

Magiškasis suvokimas

Maginis suvokimas remiasi dviem subjektyviom prielaidom: kad panašūs objektai ar reiškiniai yra susiję ir kad tam tikri maginiai ryšiai tarp pasaulio objektų išlieka ir po to, kai objektyviai matomi ryšiai nutrūksta.

Esminis maginio suvokimo bruožas – kitokios (nemoksliškos) sąvokų sistemos, nei įprasta, panaudojimas: pvz., žaibas, kaip gamtos reiškinys, gyvenimiškoje situacijoje visiškai nereikalauja fizikinio paaiškinimo: tai – ugnies dievo apraiška, tikslingas antgamtiškos esybės veiksmas. Maginiame suvokime šį dalyką puikiai iliustruoja ir tai, kad uždegus lauke laužą, galima susilaukti ugnies dievo atsako – žaibo, nukreipto į ugnį. Fizikos dėsnių sistemą šiuo atveju pakeičia maginių dėsnių sistema, kuri realiame gyvenime gali būti tokia pat adekvati: ugnis pritraukia ugnį, magiška esybė nekenčia konkurentų ir pan.

Kitu magiško suvokimo pavyzdžiu galėtų tapti narkotiniai augalai: toks augalas yra globojamas dvasios, kuri yra kaprizinga: kartais atneša palaimą, kartais – beprotybę. Tačiau bepročiams ši dvasia kartais gali padėti (gydomosios augalo savybės). Tokiu būdu fiziologinių dėsnių sistemą pilnai pakeičia maginių dėsnių sistema.

Socialiniai aspektai

Daugelyje šamanistinių bendrijų tikima, kad burtininko (žynio, mago, šamano) prakeikimas neišvengiamai atneš mirtį, ir tai, tam tikru požiūriu, yra tiesa – prakeiktas žmogus tampa suteptu, pavojingu, atskirtu nuo visuomenės, todėl pirmykštėmis (laukinės gamtos) sąlygomis negali išgyventi, ištiktas psichologinio šoko, miršta, nusižudo ar žūsta dėl nelaimingo atsitikimo. Tokioje pirmykštėje visuomenėje burtininko prakeikimas tampa policiniu veiksmu: taip baudžiami nusikaltėliai, kurie civilizuotose visuomenėse galėtų būti nuteisti mirties bausme: taip prakeiktą žmogų gali, pvz., nužudyti kaimyninės genties nariai, ir toks veiksmas nebus laikomas priešišku – maginėje interpretacijoje tai bus tiesiog prakeikimo pasekmė.

Kitas pavyzdys: ankstyvųjų krikščionių supratimu, krikštijimas – tai maginis ritualas, apvalantis žmogų nuo jo blogų darbų pasekmių ir leidžiantis jam pradėti naują gyvenimą, kitaip tariant, pakeičiantis žmogaus savęs ir pasaulio suvokimą: buvęs nusikaltėlis apsivalo ir tampa pilnaverčiu visuomenės nariu, kurio jau nepersekioja piktosios jėgos. Pakrikštytas žmogus ne tik nėra nusikaltėlis, jis – kitas žmogus, kuris turi kitą vardą ir gyvena kitą gyvenimą – tai akivaizdu ne tik jam pačiam, bet ir aplinkiniams. Toks maginis krikštijimo supratimas leidžia gana efektyviai reabilituotis iki tol asocialiems asmenims.

Mokslinis magijos tyrimas

Iki XIX a. pabaigos vyravo supaprastintas magijos paaiškinimas, teigiantis – kad magija – tai tiesiog pirmykščių žmonių bandymas paaiškinti gamtos reiškinius, tačiau vėlesni tyrimai gana akivaizdžiai atskleidė ir socialinę magijos prasmę: maginis (kaip ir religinis) pasaulio suvokimas atlieka svarbias reguliuojančias funkcijas pirmykštėse bendruomenėse, leidžia nubausti bendruomenės normoms nusižengusius narius ar paskatinti teisingai besielgiančius.

XX a. maginis pasaulio supratimas pradėtas tirti naujais aspektais: Z. Froido darbai pademonstravo, kad be įprasto sąmoningo suvokimo egzistuoja ir pasąmoninis, daugelį pasaulio aspektų interpretuojantis kitaip, nei reiktų, remiantis mokslo dėsniais. Vėlesni K. Jungo darbai parodė, kad be šio suvokimo, egzistuoja ir kolektyvinė pasąmonė bei įgimti archetipai, turintys daugelį magiškoms sistemoms būdingų bruožų.

Dar labiau šį supratimą ėmė keisti XX a. antroje pusėje išpopuliarėjusios struktūrinės lingvistikos ir, ypač, semiotikos atstovai, parodę, kad kalba ir įprastos reikšmių sistemos būna paremtos žymiai sudėtingesnėmis sąvokų sistemomis, leidžiančiomis kurti pakankamai išsamius, viduje neprieštaringus pasaulio aprašymus, kurie būtų alternatyvūs įprastiems moksliniams. Nemažą įtaką padarė ir Noam Chomsky darbai, pademonstravę, kad žmogus turi įgimtas kalbines žinias, savaime nešančias tam tikrą prasminį krūvį.

Magija ir visuomenė

Šiuolaikinis magiškas suvokimas

Tam tikri maginio suvokimo aspektai yra neatskiriama žmogiško pasaulio suvokimo dalis: kiekvienas žmogus tam tikrus įprasto pasaulio aspektus įsivaizduoja miglotai, todėl lengviau randa paprastesnį maginį, nei sudėtingą mokslinį paaiškinimą: pvz., kompiuterinį virusą daug lengviau įsivaizduoti, kaip tam tikrą piktąją dvasią, juolab, kad jo, kaipo informacinės struktūros, net neįmanoma pačiupinėti. Toks maginis supratimas visiškai netrukdo: nuo piktųjų dvasių padeda apsisaugoti geroji dvasia – antivirusas, kuriai, tiesa, reikia atnašauti tam tikras aukas (kompiuterio resursus ir pan.). Dar ryškesnis magiško suvokimo atvejis – įvairūs prietarai, kurie dažnai egzistuoja, kaip senesnio, jau nesąmoningo maginio supratimo apraiška: pvz., sveikintis per slenkstį negalima (nes pasąmoniniame magiškame supratime po slenksčiu gyvena protėvių dvasios).

Maginiai tikėjimai

Kaip taisyklė, maginis pasaulio supratimas neprieštarauja kitiems supratimo aspektams, todėl neretai tampa sumišęs su įvairiomis religijomis ar politinėmis ideologijomis. Skirtingai nuo religijos, magija nebando kurti apibendrinto tikėjimo (ideologijos), todėl neretai gyvuoja kartu su pagrindiniu tikėjimu, kartais tapdama Religijos dalimi ar priedu: pvz., krikščionybėje esantys krikštijimo, velnio išvarymo ir pan. ritualai. Kai kada maginiai ritualai sugeba išgyventi net antireliginių ideologijų sąlygomis, pvz., kaip komunistiniam režimui priimtini liaudies papročiai.

Šamanizmas

Daugelyje tarpusavyje nesusijusių šalių (Afrikos, Sibiro, Šiaurės ir Pietų Amerikos) egzistuojančios pirmykštės šamanistinės bendruomenės pasižymi labai artimu maginiu pasaulio supratimu: jas sieja ir panaši kosmologija ir panašios gamtos bei socialinių reiškinių interpretacijos (pvz., pasaulio atsiradimo legendos) ir netgi ritualai. Šiuo metu dažniausiai daroma prielaida, kad panašumus sąlygoja ne istoriniai ryšiai, o tam tikros giluminės žmogaus sąmonės ir pasąmonės ypatybės, visai žmonijai būdingi archetipai bei kolektyvinės pasąmonės dėsniai.

Vakarietiškos kryptys

Be pirmykščių šamanistinių tradicijų egzistuoja ir naujesnės, sukultūrintos tradicijos, patyrusios ekonominių, politinių ir fizinių dėsnių įtaką:
Kabala – judaistinė tradicija, padariusi didelę įtaką modernesnėms maginėms vakarų pasaulio kryptims
Hermetizmas – Alcheminė tradicija
Ezoterika – modernesnė, induizmo, kabalos, hermeneutikos, krikščionybės įtaką patyrusi kryptis.
Okultizmas – su mirusiųjų dvasiomis susijęs pasaulio supratimas.
Astrologija – pasaulio dėsnių supratimo sistema, bandanti remtis astronomijos dėsniais.

Kontraversijos

Maginis pasaulio suvokimas prieštarauja moksliniam, todėl yra dažnai kritikuojamas iš mokslinės pusės. Kartais maginis pasaulio supratimas gali būti siejamas su šarlatanizmu ir pseudomokslu.

Šarlatanizmas

Ilgai laikytas paprastu nusikaltimu (sukčiavimu), paskutiniu metu šarlatanizmas imtas tirti psichologiniais aspektais: gerai žinoma, kad neretai šarlatanai remiasi ne apgalvotai melagingos informacijos pateikimu, o tam tikros religinės ar maginės pasaulėžiūros perteikimu: daugeliu atvejų pats „šarlatanas“ visiškai tiki, kad jo pasaulėžiūra ir teorijos yra teisingos, pvz., ekstrasensai tiki, kad jie gali gydyti ligas, naudodami savo energiją, nors visi jų „gydymo“ atvejai gali būti paaiškinami įtaiga ir negali būti patvirtinti moksliniais eksperimentais.

Nagrinėjant iš maginio supratimo pusės, pvz., astrologija tampa ne apgavyste, o tiesiog tam tikra neprieštaringa pasaulio aprašymo priemone[reikalinga citata], kuri nebūtinai yra teisinga fiziniame, pašalinio stebėtojo matomame pasaulyje, tačiau neabejotinai yra teisinga astrologiją suprantančio žmogaus akimis. Kita vertus, neretai maginį pasaulį, ar, juolab, maginį pasaulio supratimą tiksliai identifikuoti (patikrinti) sunku, todėl keblu pasakyti, ar tam tikras astrologas, būrėjas ar pan. tiesiog sukčiauja, ar remiasi kita sąvokų sistema, kuria pats tiki. Tokio tipo, su religija ir pasaulėžiūra susijusius šarlatanizmo atvejus persekioti teisiškai (dėl kitokios pasaulėžiūros) labai keblu, nes neretai nepavyksta nustatyti (pastebėti) nusikaltimo sudėties.

Pseudomokslas

Daugeliu atvejų artimos maginiam pasaulio supratimui yra pseudomokslinės teorijos, kurios irgi taiko tam tikras interpretacijos sistemas, neatitinkančias mokslinio supratimo. Skirtingai nuo maginių sistemų, pseudomokslinės bando integruotis į mokslines, susiedamos savo sąvokas su mokslo sąvokomis, ir sudarydamos alternatyvą tik tam tikrai mokslo sričiai. Tipišku tokių teorijų pavyzdžiu galėtų būti lysenkoizmas.

Neretai pseudomokslinėmis tampa teorijos, kurios tiesiog perima tam tikrą maginę pasaulėžiūrą iš religijos, šiuo atveju teorija ne tiek bando integruotis į esamą mokslą, kiek priešpastatoma jam, išlaikydama religinį pagrindą, pvz., kreacionizmas.

Skirtingai nuo pseudomokslinių (sukurtų, kaip tam tikra klaidinga mokslo dalis) ar religinės kilmės (sukurtų, kaip religinė alternatyva mokslui) teorijų, maginės būna pagrįstos nuo mokslo nepriklausomai, alternatyviai sukaupta ir struktūruota patirtimi ir gali egzistuoti atskirai nuo mokslinių teorijų.

Sektos

Vienas iš ryškesnių atvejų, kur sunku nustatyti ribas tarp kitokios (potencialiai nusikalstamos) pasaulėžiūros ir sukčiavimo ar kitų nusikaltimų – įvairios sektos, ypač – sektos žudikės, kur kitoks pasaulio suvokimas neretai tampa priežastimi nusikaltimams, kai kada – net žudynėms: sektos nariai, įsitikinę savo maginių ritualų teisingumu, mirtį gali suvokti, kaip tam tikrą maginio išsigelbėjimo veiksmą (pvz., Saulės šventykla, kurios maginė pasaulėžiūra tapo žudynių priežastimi).

Nesamonė apie satanizmą ir sunkujį rocką.

Cilisev — Mon, 07 Apr 2008 20:30:12 GMT

Nesamonė apie satanizmą ir sunkujį rocką.

Pas ponią Petę atvedė 15 m.paauglę. Mergaitė buvo apsėsta juodojo metalo roko muzikos, nustojo mokytis, pradėjo kurti eilėraščius apie mirtį ir šėtoną, piešti demoniškas merginas. Po kelių susitikimų ji pradėjo pasitikėti ponia Pete ir atsivėrė. Ėmė pasakoti savo likimą. 13 m. be tėvų žinios ji pasidarė abortą, nes jos draugas nenorėjo kūdikio. Dar paaiškėjo, kad 12 metų ją buvo išprievartavęs šeimos narys, bet ne tėvas. Matyt dėl to, netekusi savigarbos, pradėjo slysti žemyn. Neužilgo ėmė vartoti narkotikus ir vaikščioti į metalo roko koncertus. Vėliau paaiškino, kaip buvo įtraukta į ,,velnio garbintojus“. Prie jos ir jos draugų, lankančių roko koncertus, priėjo keli suaugę žmonės ir pakvietė į vakarėlį, pasiūlę nemokamai pavaišinti alaus, gėrimų ir muzikos. Kelis mėnesius jaunuolius kvietė į tuos vakarėlius. Tėvams jie nieko nesakė, nes ten buvo vartojamas alkoholis ir narkotikai. Kai paaugliai priprato, vakarėliai tapo nukreipti į seksą. Paaugliai pradžioje santykiavo su suaugusiais, po to tarpusavyje, o dar vėliau su mažais vaikais, kurių tėvai orgijose t.p. dalyvavo. Galiausiai paaugliams parodė jų nuotraukas su iškrypėlišku ar gyvuliniu seksu ir pagrasino, jog jei prasitars tėvams apie tuos vakarėlius, jie tas nuotraukas perduos jų tėvams. Kai paaugliai giliai įklimpo į narkotikus ir įsitraukė į seksą, jiems atskleidė grupės tikėjimą. Per vieną vakarėlį juos pakvietė į kambarį, kuriame žmogus, vadinęsis kunigu, pradėjo skaityti iš ,,šėtono biblijos“, vėliau nariai giedojo. Kambaryje buvo raudonos ir juodos žvakės, altorius. Jaunuoliams pažadėjo, kad po kelių susitikimų juos inicijuos (priims) į savo grupę. Po to jie jau nebegalės sugrįžti. Jie privalės atsižadėti Dievo ir savo valdovu priimti šėtoną. Tarp grupės šėtoniškų ritualų buvo ir žmogžudystė.
Kitu atveju 15 m. paauglys 2 kartus bėgo iš namų. Paaiškėjo, kad jis aktyviai įsijungė į velnio garbintojus. Poniai Petei pakalbėjus, paaiškėjo, kad nuo 6 m. jį ir jo brolį tvirkino tėvas. Norėdamas būti stiprus, įveikti tėvą, įsitraukė į demono garbintojų eiles. Pagaliau jis suprato kas atsitiko ir nustojo kaltinti Dievą ir savo Bažnyčią už tėvo nusikaltimą.
<...>

SUNKAUS metalo ir juodojo metalo rock`o muzika. Dėl roko grupių muzikos velniško įtakojimo žudytis, nemažai tėvų iškėlė teisminius ieškinius. 18 m. Raimondas Belknapas 1985 m. nusišovė po 6 val. trukusio Judas Priest 1978 m. albumo ,,Stained class“ klausymo. vaikinukui buvo įteigta, kad gyvenimo atsakymas yra mirtis. Taip pasielgti paskatino daina ,,Beyond the realms of death“. Kartu žudėsi ir jo draugas, kuris išgyveno, viską papasakojo, bet 1988 m. pateko į komą ir mirė. Dainos analizė parodė, kad dainose buvo pasąmoniniai pranešimai. Pvz. ,,Do it“ kartojosi 6 kartus.
Vidutiniškai 9 dešimtmetyje JAV paaugliai klausėsi muzikos 4-6 val. per dieną. Apie pusę video muzikos sudaro smurtas ar smurto įtaiga. Apie 90% moksleivių yra rock`o fanai. Vieno vaiko mama parašė tokį laišką: ,,Gerbiamieji, mano sūnus mirė 1983 m. balandžio mėnesį. Jis nusižudė. Jam buvo likę 6 savaitės iki mokyklos užbaigimo. Jo matematikos mokytojas sakė, kad per 10 metų neturėjo geresnio matematiko už jį. Jis buvo vienintelis mokinys iš 2000, kuriam chemijos mokytojas rekomendavo dalyvauti universitetinėje programoje. Jis buvo vienintelis fotografas apskrityje, gavęs Amerikos fotografų draugijos apdovanojimą. Nuo 7 klasės mokyklos lankomumas buvo tobulas. Skrodimas parodė, kad nebuvo jokio alkoholio, narkotikų pėdsako. Jis nevartojo narkotikų ir nerūkė. Tarp jo užrašų radome rock`o dainos žodžius ,,Suicide solution“. Jo panelė sakė, kad tai buvo jo mylimiausia daina. Mes kaltiname rock`o muziką už puikaus jauno žmogaus netektį. Aš manau, kad jaunų žmonių praradimo kaina yra per didelė, kad nekreipt į tai dėmesio. Ar tokios rūšies rock`o muzikos kontrolė apsaugotų bent nuo praradimo, šeimą apsaugotų nuo gniuždančio sielvarto, ar neverta būtų pasistengti? Viliuosi, kad kiti tėvai prabus ir paklausys žodžių, kol dar nevėlu.“

Paimta iš čia:
http://www.blogas.lt/baltavarna/183711/nesamone-apie-satanizma-ir-sunkuji-rocka.html

Kalbančios galvos, pasiklydusios internete

Cilisev — Mon, 07 Apr 2008 19:32:20 GMT

Kalbančios galvos, pasiklydusios internete ||| Partijos ir Youtube

Kalbančios galvos iš televizijos lipa ir į internetą – politikai suvokė, kad čia sėdi jaunieji jų rinkėjai, suvokė, kad reikia kaip nors išnaudoti ir lankomiausias interneto svetaines, tačiau, atrodo, dar nesuvokė, jog tie patys nuobodūs ir pensininkų vilionėms tinkantys būdai nepatrauks jaunimo dėmesio.

Kalbu apie keletą didesnių Lietuvos partijų, „atradusių“ Youtube – savo kanalus čia turi mažiausiai 4 partijos – socdemai, konservatoriai, socialliberalai ir Liberalų sąjūdis. Kanalai sukurti praėjusių metų pabaigoje – šių metų pradžioje, bet praleidęs ten bent 30 min. galėtum mirti iš nuobodulio – neieškota jokio įdomesnio sprendimo kaip pasiekti jaunesnę auditoriją, nufilmuoti vieno žmogaus pašnekesiai su savimi. Žodžiu, kalbančios galvos iš televizijos. Dar juokingiau atrodo kai kurių klipų peržiūros kiekis – vos po 3 ar 5 kartus per mėnesį peržiūrėti įrašai iškelia klausimą, kam iš viso reikėjo lįsti į Youtube, jei tų video šedevrų niekas nežiūri? Juk 5 peržiūrėti kartai reiškia, kad net partijos nariai nežiūri šitų video, tai kaip galėtų kas nors ne iš partijos prisiversti peržiūrėti?

Tarp šių keturių partijų geresnė situacija tik su konservatoriais, kai kurie jų video peržiūrėti beveik tūkstantį kartų, lankytojai atklysta iš partijos svetainės arba partijos narių tinklaraščių – vadinasi, Youtube bent šiek tiek išnaudojamas. Ko ypač nepasakyčiau apie liberalus – atrodo, kad pas juos partijoje tėra 15 žmonių, arba jie nedaro nieko, kad šitie įrašai būtų pastebėti interneto šiukšlyne.

„Iškarpos“ iš partijų kanalų, atkreipkite dėmesį į pavadinimus, kalbančių galvų vaizdą ir peržiūrų skaičių – tai matydami, jūs ryžtumėtės gaišti savo laiką? Nykus vaizdelis.

Konservatorių galvos:

Socdemų galvos:

Naujosios sąjungos galvos:

Liberalų galvos: