Visų pirma, galima pamėginti tame žmoguje išvysti potencialų partnerį, atrasti naujus ar bendrus pomėgius, kurie padėtų dar geriau pažinti vienas kitą. Kartais tai iš tiesų pasiteisina.
Ne iš karto kaip kam nors gali atrodyti, o iš lėto. Palaipsniui gal atsiranda abipusė simpatija.

Visų antra, įsitikinus, jog rimtesnių santykių kurti nepavyks ir net nesinori to pradėti, reikia galutinai išsiaiškinti tarpusavyje. Iš pat pradžių išsakytos mintys, spėjimai, lūkesčiai ne taip supainioja žmones, jų jausmus. Svarbiausia, kad tada kiekvienas asmuo žino kas vyksta, ko reikia ir negalima tikėtis.

Manau, kad blogiausias koks gali būti elgesys - tai pasinėrimas į daugiau nei draugystę su žmogumi, kurį sunku įsivaizduoti savo partneriu. Savęs apgaudinėjimas, jog gal visa ši draugystė pavirs į tikrus ir abipusius jausmus kankina. Ir kankina ne vieną asmenį, o abu.
Anksčiau ar vėliau vis viena reikės tokius vienpusės simpatijos santykius nutraukti. Ir labiausiai kentės tas, kuris puoselėjo viltis ir patikėjo, kad jos jau pradėjo pildytis.

Kažkuriuo metu, prisipažino jis man, kad mato mane, ne vien kaip draugę. Po to buvo gan sunkus metas, kiek atšalom viens nuo kito, nes aš nenorėjau nieko padaryt, kas įskaudintų jį, bet tuo pat nenorėjau suteikti jam kokių kvailų vilčių. Buvo gan nemažai rimtų pokalbių ta tema, sunkoka buvo, bet su laiku mes susitaikėm su tokia situacija. Kažko daugiau troškimas praėjo tačiau to dėka sustiprėjo mūsų ryšys kaip draugų. Žinau, kad turiu žmogų, kuris mane palaikys, kad ir kas man nutiks ir atvirkščiai.

Manau, kad draugais likti puiku, bet visgi nuo kivirčų ir bėdų nepabėgsi nei draugaujant paprastai, nei rimčiau..