Ketvirtadienis, 2017-07-27, 2:50 PM
Labas, Svečias | RSS
Pagrindinis | Mano gyvenimo vaiduokliai - Dark-Reality Forum | Mano profilis | Prisijungti
[ Nauji laiškai · Nariai · Forumo taisyklės· Paieška · RSS ]
Page 1 of 11
Forum moderator: Nord, BlackSister 
Dark-Reality Forum » Skaitykla ir Poezija » Straipsniai » Mano gyvenimo vaiduokliai
Mano gyvenimo vaiduokliai
CilisevData: Sekmadienis, 2008-04-06, 2:30 PM | Message # 1
Admin
Grupė: Administratorius
Žinutės: Save1569
Statusas: Offline
Zombiai rūke geriau nei kvailys plaktos grietinėlės torte.

Norėčiau jus įspėti, kad bus baisu.

Visada pykau ant trilerių merginų, kurioms prireikia stiklainiuko uogienės rūsyje kaip tik tada, kai ten tūno maniakas. Ir ant plevėsų kompanijos, kuriems vidurnaktį sugenda automobilis, todėl jie įsibrauna į apleistą vaiduoklišką dvarą, o ten juos suvalgo. Ko norėjo, tą ir gavo. Kartais įsiutusi kino teatre nevalingai sušunku: “Kvaile, kur eini!” Į mane visi keistai sužiūra. Manau, net jei lemiamą akimirką įšokčiau į kadrą ir vos gaudydama kvapą suvapėčiau: “Nieku gyvu neik į rūsį — ten tupi žmogžudys”, herojė ramiai atšautų, kad jai uogienė svarbiau už gyvybę. Baisiausia, jog ir mes gyvenime panašiai elgiamės. Nors mums gera linkintieji įspėja, saugo ir gąsdina, jų nepaisydami pasielgiame savaip, o tai reiškia — toli gražu ne protingiausiai.

Gąsdinti mus ima nuo vaikystės: “Nerėk, nes tave paims teta”; “Nelipk, nes nukrisi ir nusilauši kojytę”; “Šiltai apsirenk, nes susirgsi ir numirsi”; “Mokykis, nes eisi šluoti gatvių”. Mus šiurpino visos pasakos, sudėtos iš penktųjų puslapių siužetų: vištytė išmušta akyte, dalgiais užkapoti žalčiai, iš balutės atsigėręs ir oželiu virtęs brolis, Brisiaus galas, Mumu likimas, raganos, kepančios vaikus krosnyje ir, atvirkščiai, pačios iškeptos. Negana to, mes gąsdinome vienas kitą žaliąja ranka, Fantomasu, skeletu spintoje ir baubais palovyje. Prisimenate istorijas iš pionierių stovyklos miegamųjų? Studentiškos talkos neapsieidavo be naktinių pasivaikščiojimų po kapines. Ko ten ieškojau: žalsvų ugnelių, vėlių, vilkolakių — kokio nors anapusinio pasaulio patvirtinimo? Dabar tiksliai negaliu pasakyti. Vėliau mama mane gąsdino berniukais: prisiartinusi arčiau nei per metrą galėjau tapti nėščia ir pražudyti savo gyvenimą.

Užaugus gąsdinimų nemažėjo. Veikiau užsiimta savigąsda. Pasakas pakeitėme siaubo filmais. Lažinamės, kad jie jums labiau patinka nei melodramos, istorinės epopėjos ir komedijos. Juk zombiai rūke geriau nei kvailys plaktos grietinėlės torte. Mus gąsdina oro prognozės, gripo žudiko epidemija, elektrinės sprogimo tikimybė, net pašto dėžutės, nes jose tūno sąskaitos, gal net kvietimas į teismą. Vietoj matematikos kontrolinių sapnuojame, kad netenkame darbo ir tenka raustis konteineriuose, o tada prarandame butą ir einame į tamsią gatvę, kur užpuola plėšikas ir atima rankinę.

Vyrai ir anytos mus gąsdina skyrybomis, geros draugės — gimdymais. Kai susirenka daugiau nei trys moterys ir tarp jų yra nėščioji, bet kuri kalba nukreipiama į gimdymų baisumus. Tikslas aiškus — prigąsdinti nėščiąją. Viena už kitą gimdė vis ilgiau ir klaikiau. Iš skausmo išprotėjusios ir pro langą iššokusios pokalbyje nedalyvauja. Ar įmanoma išstumti Helovyno moliūgą pro rakto skylutę? Todėl nenuostabu, kad gimdyvėms išnyra dubens kaulai, bet paskui vėl susiglaudžia. Tačiau ne visoms. Kitos tampa raišos. Dėl tų išnirusių kaulų likusį gyvenimą nebegali užsirišti batų raištelių ir plauti grindų. Kodėl prieš gimdymą okulistas tikrina akių dugną? Dėl to, kad per gimdymą kai kurios apanka. Plyštama nuo dešinės ausies iki kairės, bet paskui visa tai susiuvama ir neprayra. Gimdymo namų priimamajame atliekamos tokios pat procedūros kaip kalėjime: užrašomas vardas ir pavardė, pilietės nusirengiamos, guldomos ant šalta klijuote dengto stalo, nuskutamos, joms statoma klizma, jos matuojamos, sveriamos ir bejėgės vienmarškinės vedamos į kankinimų kambarį. Ten jau penkios staugia. Po gimdymo visam laikui lieki deformuota: krūtys ir pilvas nutįsta, taigi jau niekada nebebūsi Holivudo žvaigždė. Paskui ištinka pogimdyvinė depresija ir dar keli neaiškios kilmės sindromai. Kai kurios nebenori žindyti kūdikio, mylėtis su jo tėvu, nevalgo, atsisako eiti į gatvę, galiausiai iššoka pro langą. “Gimdymas — tai stovėjimas ties mirties slenksčiu”, — patetiškai reziumuojama. Kadaise prisiklausiusi tokių kalbų supratau viena: vienaip ar kitaip mane ištiks galas. Ir pasijutau netgi smagiai — svarsčiau, ar neužtraukus gimdyklos koridoriuje “Marselietės”. Pro akis pralėkė visas gyvenimas. Padariau išvadą, kad nieko tokio, ko vertėtų gailėtis, per jį ir neįvyko. Prisiminiau kadrus iš sovietmetį populiarių filmų, kaip vokiečiai kankina rusus, ir citatą: “Kankinkit, budeliai, smarkiau, draugų jums neišduosiu”. Dar guodė mintis apie reinkarnaciją. Tačiau taip ir nesulaukusi paties baisiausio netikėtai pagimdžiau ir labai nustebau save vėl aptikusi gimdykloje, tik jau pasidalijusią: greta kiūtojo siaubo nakties dalyvis — tipelis, labai panašus į Jacką Nicholsoną. Jis, kaip supratau, buvo mano sūnus. Negana to, pirmiausia paprašiau valgyti. O tai įrodė, kad buvau netgi labai gyva.


Cogito ergo sum
 
kinra-venaData: Antradienis, 2008-04-08, 10:33 PM | Message # 2
Pusiau vampyras
Grupė: Moderatorius
Žinutės: Save652
Statusas: Offline
Na tikrai jau šiurpokai mellow
Vyrams lengyviau xD


Aš jau buvau nustėrusiais lapais, žiūrejau į vandenį
Aš jau mačiau, kaip laša žvaigždem iš akių
Aš jau girdėjau, kaip klykiančios gervės neria ir prigeria
Aš jau jaučiau kas yra neramu
 
Dark-Reality Forum » Skaitykla ir Poezija » Straipsniai » Mano gyvenimo vaiduokliai
Page 1 of 11
Search:

Dark-Reality © 2017