Penktadienis, 2024-03-29, 11:23 AM
Labas, Svečias | RSS
Pagrindinis | Nebaigtas veikalas - Dark-Reality Forum | Mano profilis | Prisijungti
[ Nauji laiškai · Nariai · Forumo taisyklės· Paieška · RSS ]
  • Page 1 of 1
  • 1
Forum moderator: Nord, BlackSister  
Dark-Reality Forum » Skaitykla ir Poezija » Knygos / Žurnalai » Nebaigtas veikalas (Gal kas nori būt bendraautoriumi (-e) ???)
Nebaigtas veikalas
wormazzData: Pirmadienis, 2008-08-18, 10:46 PM | Message # 1
Žinovas
Grupė: Tamsioji siela
Žinutės: Save89
Statusas: Offline
Turiu nebaigtą savo apsysaką... Gal kas norėtų būti bendraautoriumi (-e) ?

P.S. čia juodraštis. Jeigu rasit klaidų, nekreipkit dėmesio biggrin

<pavadinimo dar nesugalvojau>

Jeigu reikėtų atvaizduoti begalybę, ji turėtų būti didelio ir šaltai melsvo kiaušinio formos. Ji - tarsi indas, į kurį mes visi esame įkritę... Tik skirtumas.., kaip giliai mes ten gulime paskendę.

Rytas. Kambaryje buvo ir vėl pasiutusiai tvanku, nes degtinei prijaučiantis Juliaus tėvas, vėl pamiršo iš vakaro palikti atidarytą orlaidę. Žinoma, ji buvo visa surūdijusi ir vargiai ten galėjo praeiti oras, tik va beprasidedančio rudens šaltukas, visgi galėjo pasinaudoti šia "lango sandarumo spraga" ir atvėsinti šį nedidelį, bet kažkuo širdžiai mielą kampelį.
Aukštai palubėse, buvo gana tamsu, bet rytas pamažu skverbėsi pro sutrūkusį lango stiklą, taip po truputį užliedamas kambarį savita, rudeniška aura.
Julius pramerkė akis. Ne visiškai, o tik truputį. Tik tiek, kad matėsi nedidelis jo kambario plotelis. Aplinka buvo jam jau įprasta. Ant spintelės, prie sovietinių laikų lovos, gana triukšmingai tiksėjo senas laikrodis. Bet jis čia nebuvo didžiausias triukšmo šaltinis... Labiausiai šioje nedidelėje erdvėje triukšmą kėlė senukas Juliaus kompiuteris. Jo neramus burzgimas, kasdien vis primindavo, apie jau seniai dulkėm ir voratinkliais užsiteršusius ventiliatorius. Tik Julius niekada nesiteikė šios problemos spręsti. Jam tai nerūpėjo...Vienintelis jo rūpestis buvo pritapti toje, neįprastoje vietoje į kurią jį prieš du mėnesius atsivežė jo tėvukas. Seniau jie gyveno kažkokiame, labai jau neramiame Vilniaus krašte.
Ten būtent ir prabėgo beveik visa Juliaus vaikystė. Visi prisiminimai, mamos netektis, kai jam buvo penkeri, kaimynų ir jo tėvo kasdieniniai nesutarimai, narkomanų mokinių grasinimai susidorojimu mokykloje... Viskas. Kad ir kaip buvo ten sunku, jis buvo jau pripratęs prie tos nykios ir Dievo apleistos vietos. Bet būtent jo tėvui, atrodė kitaip. Juk jis, Juliaus tėvas, negalėtų leisti savo sūnui augti, tarp kažkokių visuomenės atmatų ir miesto šiukšlių. Štai todėl jie ir persikėlė, į visiškai nepažįstamą kampelį, kažkur dzūkijoje, beveik niekam nežinomame miestelyje. Tas kampas buvo žinomas jo tėvui. Ten jo kadaise vaikiškos dienos bėgo, įvyko patys pirmi posūkiai gyvenime... Mokykla, tarnyba kariuomenėje, kuri vėliau tapo savanoriška. Po kurio laiko, darbas gamykloje... Galiausiai, graudi istorija - pažintis su Juliaus mama Vanda. Kuri pasibaigė jos netektimi, per vietinių banditų gatvės lenktynes, niūrioje gatvelėje, kažkur sostinės užkampyje. Po to, sekė nusmukimas. Tiksliau pasakius - visiškas nusivylimas gyvenimu bei esama padėtimi. Girtavimas. Bedarbystė. Pragyvenimas iš bedarbio pašalpos, dar labiau smukdė Vytą (toks buvo jo vardas). Jis prarado savo skruostų raudonumą, bei visiems labai gerai pažįstamą "linksmo ir kandaus" žmogaus išraišką... Galiausiai, Vytas susiėmė. Nuėmė visas savo sukauptas santaupas, vietiniame banke. Pardavė, niekam tikusį butą sostinėje ir patraukė į savo gimtinę, pasiėmęs su savimi tik tris širdžiai malonius dalykus: pluoštelį banknotų, savo sūnų ir butelį degtinės. Taip Julius atsirado čia.
Nusibodo gulėti... Miegas daugiau nebeima. Kompiuterio urzgimas ėmė veikti nervinančiai. Galbūt dėl to, kad vis nesiliauja lysti į galvą įkyrios mintys apie ateitį.
Septynioliktus metus einantis Julius keliasi. Lėtai. Iš pradžių, iš po antklodės iškiša koją. Ja atsargiai paliečia grindis... Jos šaltos. Galų gale įsidrąsina ir atsisėda lovoje. Akyse raibuliuoja. Reiškia - miegota buvo per mažai. Nieko tokio. Berniūkštis uoliai stojasi ant šaltų kambario grindų ir žiovaudamas pasirąžo. Paskui, dešine savo ranka, pasikaso savo viršugalvį. Ploni, bei miklūs jaunuolio pirštai, susminga į stambius, banguotus, varno juodumo plaukus. Paskui, vyrukas pamažu nusvirduliuoja prie kompiuterio, mikliai spusteli "Start", paskui "Shut Down". Nykščio kampeliu, net nežiūrėdamas baksteli Enter. Tada apsisuka ir užtirpusiom, "sunkiom" nuo miego kojom, rėplioja link durų. Už nugaros dar vis girdisi, kaip jau savo amžių atgyvenusi "Windows 98" baigia darbą, spragteli kažkas viduje ir lieka kambaryje ramybę drumsti tik vienas senas mechaninis laikrodis.
Julius praveria duris, išeina į ankštą, bet gana ilgą koridorių. Tyliai, nenorėdamas prižadinti čia kažkur visai netoliese miegančio savo tėvo, nutipena iki vonios kambario durų. Praveria jas. Viduje tamsu. Kaire ranka, grabalioja sieną, pagaliau užčiuopęs nedidelį, ir giliai į mūrą įleistą šviesos jungiklį, jį stuktelna mažuoju piršteliu. Tuo metu, kažkur palubėje nenorom, lyg per prevartą, sumirksi jau spėjusios pasenti dienos šviesos "lazdelės". Jų iš viso įrengta keturios, tik paskutinė, matyt dėl drėgmės šioje patalpoje, lieka būti užgesusi. Tik kartkartėm vis blykstelna, trumpalaikiu impulsu nušviesdama kampelį vonios kambario.
Čia nejauku. Smirdi senas unitazas, girdisi, kaip kažkur tyliai, pro prakiurusius vamzdžius sau po truputį kapsi vanduo. Virš galvos gyvenantys kaimynai, ties vonios kambario vieta, matyt yra įrengę virtuvę, nes tyliai girdisi nemalonus ir ausį rėžiantis, blogai nureguliuoto radijo imtuvo žviegimas.
Julius bando nepaisyti šitos aplinkos. Prieina prie kriauklės. Atsuka vandens čiaupą. Po kurio laiko atsuka dar daugiau, kad su spaudimu trykštančio vandens garsas užgožtų tą bjaurų triukšmą iš viršaus. Po kurio laiko, pakelia akis aukštyn. Mato save veidrodyje. Griežtoko tipo lūpos, iš prigimties ploni, bet tamsūs it degutas antakiai, žalios, kiek išgeltusios akys.
Stovi štai veidrodyje atspindys, kažkokio vaikiščio, pusiau prasegtais, akinančio baltumo marškiniais. Dar nespėjusiais susitepti naujoje vietoje. Plaukai kažkokie aplamai keisti. Susivėlę į kūgį, tarsi nevykėlis pankas būtų bandęs formuoti sau skiauterę, bet paskui nusispjovęs ir palikęs viską kaip yra. Taip tą dieną atrodė Julius...
Už nugaros trinkteli duris, vėl išeina į koridoriuką. Iš jo, ant pirštų galų įsėlina į virtuvę. Pačiame jos kampe, ant minkštasuolio miega jo tėvas. Jis taip ir Vilniuje mėgo daryti.
Šalia jo, stalas. Dar vis apkrautas maisto likučiais, tarsi įrodantis, kad čia buvo patiekta šeimos vakarienė vakar. Ant grindų, prie pat minkštasuolio, tarsi koks pasityčiojimas iš gyvenimo, pastatytas "Rubino" butelis. Likučių dar yra, reiškia tėvukas save sutramdė kažkiek vakare prieš miegą ir nepabaigė jo, kaip tai buvo tarsi įpratęs daryti senais, bet negerais laikais.
Su geriausiais ketinimais, Julius, pirštų galiukais pritipena prie to, negarbingoje vietoje padėto butelio, paima jį dviem pirštais už pačio kaklelio. Nuneša prie kriauklės, pilnos neišplautų indų. Radęs plyšelį, supila likusį butelio turinį tiesiai į kriauklės kanalizacijos angą. Paskui, grįžta atgal prie savo miegančio tėvo. Paskubomis mėgina valgyti. Susimeta į burną likusius keptos žuvies likučius. Kramtydamas dar pergalvoja, ar tai tikrai galėtų būti lydeka, kaip vakar gyrėsi kaimynas, parduodamas tą menką žuvį jo tėvui.
Ieško kuo užsigerti. Neradęs, tyliai nueina vėl prie kriauklės ir pasileidęs ploną vandens čiurkšlę, lūpų kampučiu siurbia neskanų vandentiekio vandenį į burną. Nuryja kasnį.
Antras patiekalas bus jau ne žuvis. Su žuvim per daug vargo. Dar ir ašaką, neduok Dieve, įsivaris kur į dėsnas.
Pabaigia salotų likučius. Dabar Juliui norisi vieno pasiutusio dalyko... Prie kurio jis priprato, kai jam buvo dar tik penkiolika. Jis dabar nori rūkyti.... Apsidairo po virtuvę, tarsi gudrus šuo. Pagrindinė užduotis - rasti tėvo atsargas. O paieškos netruko labai jau ilgą laiką. Tėvas savo "Red & White" buvo numetęs ant senuko "Snaigės". Ten dar gulėjo buto raktai, atsuktuvas, dėžutė degtukų ir sena skardinė nuo alaus. Julius mikliai atidarė pakelį, ištraukė kelias cigaretes, jas susikišo į marškinių kišenę. Bet tada pabudo godumas. Užsinorėjo dar.
Jau buvo bekišąs ranką, kai už nugaros pasigirdo piktas tėvo balsas:
- Tu ko ten, vėl rūkyt ieškai?
Julius, lyg įgeltas, jau buvo pasiruošęs ką atsakyti, bet tėvas nusikeikė, sumurmėjo sau po nosimi kažką, berods "nu ir eik tu po velnių" ir apsivertęs veidu į sieną, pratęsė savo sapną, ant ko gero nė velnio nebeminkšto virtuvės minkštasuolio.
Ko gero, tuo metu, tokia būsena Juliui buvo ko ne ideali. Jis tyliai pačiupo raktus ir su vidiniu nerviniu kirbėjimu iš to išgąsčio, mikliai išsmuko atgal į koridorių. Apsisuko aplinkui. Naujoje vietoje ir išėjimą dar reikia įsiminti. Rado. Greitai. Įkišo vieną raktą, pasuko. Tinka.
Keli dideli žingsniai tamsiu viešu holu ir Julius jau lauke, vidiniame kiemelyje. O čia jau ruduo jaučiasi gana stipriai. Šaltukas, tarsi atspėjo jaunuolio esamą aprangą ir ilgai nedelsęs, stvėrė už kūdo kūno. Tokia būsena, Juliaus nenustebino, jis mėgdavo ir seniau, kartais nusižengti "aprangos taisyklėms". Šią dieną, vietiniai ko gero eitų į gatves apsirengę savo čia įprastais, storais gatvės apdarais. Bet Juliui tai nė motais. Jis dabar laimingas, nes tuojaus galės patenkinti savo ego. Užtraukti dūmą, su kuriuo draugauja jau ne vienus metus.
Brūkšteli degtuką ir greitai bando prisidegti, bet nelemtas ir kažkaip nepagrįstai stiprus bei rudeniškas vėjas, ėmė ir ūmai užpūtė ugnį. Vaikinas ėmė antrą degtuką, trečią, bet ir pastarųjų laukė toks pats likimas. O ketvirtojo jau nebebuvo.
Truputį sunerimęs, bet vis dar su geru rytmetiniu ūpu, Julius nusprendė išbėgti iš kiemelio į gatvę. Galbūt pasitaikys, kas pridegs. Taip bent jau būdavo seniau Vilniuje.
Gatvėje žmonių, galima sakyti, nebuvo. Nepaisant, dviejų kuprotų figūrų, sėdinčių ant kito namo laiptų.
Kitas namas, buvo vos dviejų aukštų (palyginus su Juliaus penkiaaukščiu daugiabučiu - nykštukas), bei labai apleistas. Vienas jo galas buvo apaugęs vijokliais, o kitame buvo atlapotos dvigubos, jau nuo senumo pageltę durys ir laiptai, ant kurių sėdėjo tos dvi asmenybės. Pro duris, iš namo gelmių, aidėjo kažkur itin garsiai klausoma muzika. Ten buvo repas. Kažkas iš namo gyventojų, tuo metu visu garsu klausėsi "N.W.A.". Juliui ta hip hop'o grupė buvo gerai žinoma. Ją Vilniuje mėgdavo klausytis turtingų tėvų vaikučiai, kurie save laikė "repiorais". Vaikščiodavo gatvėmis išdidūs, ir iš jų brangių "BMW" visada dundėdavo panaši muzika į šią. Tas kūrinys, kuris grojo šiuo metu, Juliui irgi buvo žinomas. Jaunuolis, tarsi norėdamas atspėti pavadinimą, jau buvo bepradedąs pokalbį, bet visgi pokalbio pradininkas tuo metu pasireiškė vienas iš tų dviejų tipų, besėdinčių ant suskilusių laiptų.
- Senas geras "Parental Discretion Iz Advised", - su ironiška šypsena pralemena pirmasis.
- Ko gero geriausias iš visų N.W.A. , - jam tarsi pritaria antras.
- Na, čia...aš..tik.. ,- bando kažką sakyt Julius, įsikandęs nepridegtą cigaretę.
Pirmoji žmogysta, vienu plačiu rankos mostu išsitraukia žiebtuvėlį, tarsi atspėjęs Juliaus mintis. Bando pridegti. Nesiseka. Jis piktai rusiškai nusikeikia, iš kelnių kišenės išsitraukia "Liepsnos" degtukų dėžutę, ir pačiu pirmu degtuku, užkuria Juliui cigaretės galą.
"Tikras profas", mintyse pagalvojo Julius. "Vienu mostu, per tokį vėją...".
Rūko. Bando susipažint. Vis dar nedrąsiai keliais sakiniais užsimena apie savo naujakurystę šioje vietoje. Pašnekovai, noriai su juo kalbasi, prisistato.
Pirmasis - Ignas. Iš išvaizdos kažkoks keistuolis. Išbalusio veido, gilių rudų akių bei, tokių pat kaip ir Juliaus, juodų it mazutas plaukų savininkas. Jis gyvena šiame name. Čia jau aštuoneri metai, apytiksliai. Jo užsiėmimas - internetinis sukčiavimas, truputėlis nedorų kėslų su "Delphi", slaptažodžių perrinkimas ir kita velniava, apie kurią jis noriai pasakoja. Netgi didžiuojasi tuo.
"Tikri kompiuterių piratai nesigiria tokiais esą", - prisimena Julius, savo seno gero informatikos mokytojo žodžius, kuriuos jis jam pasakė, dar prieš išvykstant iš Vilniaus.
Antroji žmogysta labai jau nenoriai pasakoja apie save. Bet visgi paskui įsidrąsina.
Jis - Edvinas. Kažkoks labai nedrąsus, nenoriai bendraujantis žmogėnas, pajuodusiais paakiais. Jis labai šviesaus gymio. Jeigu lygintumėte jo ir Igno plaukų spalvą, galima sakyti, jie visiškos priešingybės. Edvinas kalbėjo truputį drebančiu, prikimusiu balsu, tarsi bijodamas ką negero apie save papasakoti. Jis sakė esąs vietinis, Igno kaimynas. Užaugęs šiame name, nuo kūdikystės laikų. Visa tai netiesa. Jis užaugo kaime, tik bijo pasakyti.
Pats Edvinas, šį šaltą, bet ryškios aukso spalvos saulės nutviekstą rudens rytą, buvo susisupęs į kažkokį baltais ir pilkais dryžiais išmargintą bliuzoną. Panašų į tą, kuriuos mėgsta reperiai ir visi prijaučiantys repui jaunuoliai. Iš po kapišono, buvo išlindę jo itin šviesūs, lyg sniego baltumo plaukai. Kairėje rankoje, jis laikė smilkstančią cigaretę. Kaip vėliau paaiškėjo, jie abu ten rūkė. Tik vis dėl to rūkė ne cigaretes, kanapes. Kažkieno labai profesionaliai susuktas marihuanos suktinukes. Edvinas šitoje apgailėtinoje srityje, matomai buvo tikras čempionas. Šalia jo, ant betoninių įšalusių laiptų, gulėjo jau trys nuorūkos. Matosi, kad jie čia abudu, jau nuo ankstaus ryto sėdi. Lygtais viskas ir būtų ir įprasta gatvės jaunimui, jeigu ne atsiraitojusi Edvino drabužio rankovė, tarsi tyčia atidengianti ir rodanti gausybę adatos dūrių ir buvusių pjautinių žaizdų ties riešu. "Neabejotinai, jis - sumautas narkomanas", - pagalvojo Julius. "Jie abu iš vieno molio", - nužvelgus abu, kilo antra mintis.
Ne, vis dėl to ne iš vieno. Ignas - gatvės niekšelis ir sukčius, o Edvinas, beveik jo aklai klausantis vėpla. Kuris yra dėkingas Ignui, už "ištempimą" iš netoliese esančio kaimo, į miesteliūkščio gatves. Kuriose, Edvinas įgudo smagiai susileisti dozę ir greitai bei kokybiškai susukti "žolės" suktinę. Jis tą dieną būtent rūkė savos gamybos produkciją. Tik va kanapių jis auginti negalėjo. Kaime, jo tėvai buvo labai griežti. Būtų pastebėję. Taigi šiuo užsiėmimu vertėsi Ignas.
Po, palyginus, nebeilgos kalbos, Ignas pasiūlo Juliui užeiti į vidų. Julius pamąsto, pagalvoja. Kažkaip netyčia, tarsi koks vaiduoklis šmėstelna prisiminimai apie paliktą girtą tėvą virtuvėje ir daugiau nesvarstęs sutinka užeiti.
Kažkiek nedrąsiai stato koją ant senų, medinių koridoriaus grindų. Eina į tamsą. Ignas eina priekyje, už jo - Julius. O Pačiame gale, šniurkšdamas nosį, tipena Edvinas.
Priėjo. Ignas, atidaro ankštas savo tėvų buto duris, greitai, lyg ko prisibijodamas, perbėga koridorių ir jo gale, lengvu rankos mostu, praveria įstiklintų durų vieną pusę, nes kita, jau buvo praverta. Pagaliau visa kompanija (na, gal jau ne tokia ir gausi, juk tik trys žmonės), įsmunka kambarin. Julius apsidairo, pakelia savo galvą ir smalsiai akimis perbėga kambario aplinką. Jam jau viskas aišku kas grojo "N.W.A." taip garsiai. Kambario kampe viena ant kitos guli (kažkas sugalvojo būtent paguldyti, o ne pastatyti, kaip reikėtų) "S90" kolonėlės. Dar dvi tokios pat, sukrautos viena ant kitos į kampą, šalia kompiuterio stalo ir sofos.
Tokia aparatūra buvo sujungta ne pagal paskirtį naudojamais laidais. "Jie ko gero seniau buvo naudojami elektros instaliacijai, ypač kaimuose", - šovė mintis Juliui. Visa ta raizgalynė, buvo sujungta su senuku ir apdaužytu stiprintuvu , kuris buvo tarsi tyčia numestas ant senos tarybinės kėdės ir dar ant paties krašto, kambario kampe. Ant jo, nors ir sudaužyto korpuso, dar buvo galima įžiūrėti kadaise buvusius baltus užrašus. Ten buvo parašyta "Korvet 100U-068S".
- Neprasta įranga... , - tarstelėjo Julius.
Ignas kažką bandė jam aiškinti, kaip jam įprasta, ironiškai besišypsodamas, bet iš kolonėlių griaudintis repas užgožė jo žodžius. Ignas susiraukė, priėjo prie kompiuterio. Stvėrė pelę ir bandė užčiaupti muziką, kuri buvo leidžiama per kažkokį keistą grotuvą, kuris vadinos lyg ir "VLC" ar kažkaip labai panašiai. Jis piktokai truktelėjo pelės laidą, nes stipriai įremtas stalas, akivaizdžiai jį buvo prispaudęs. Laidas nepasidavė. Ignas įkišo savo sugrubusią "leteną" po stalu ir bandė ištraukti laido "atsargos", bet per savo grubumą (o gal bukumą) jis iš vis atjungė pelės laidą iš kompiuterio "dėžės". Stipriai du kartus nusikeikęs, nevykėlis Ignas , bato galu spustelėjo "Korveto" mygtuką ir kambaryje stojo tyla.
- Nu va, možna mus suskalbėt, - niūriu veidu žvelgdamas į svečius, pasakė.
Svečiai žiūrėjo į jį kaip į cirko klouną, po nesėkmingai atlikto numerio. Tiesa, Edvinui tai nelabai rūpėjo, jis iš neturėjimo ką veikt, nudribo ant sofos ir treškino tarp pirštų rūkomąjį popierių, kurio dar buvo likę džinsų kišenėje. Tik va bėda - kanapės jau pasibaigę. Todėl jis negalės susisukti sau dar vienos suktinės.
-Nūūū, karoče, toookia mano vo chata, - prabilo pagaliau rišlų sakinį Ignas. Paskui, po neilgos pauzės kalbėjo toliau:
-Tik vot veikt šūdas,..nėr kas, - bandė užvesti šiokį tokį pokalbį toliau.
- Ai, man ir tep gerai, - suburbėjo Edvinas, jau dabar glamžydamas didelį rūkomojo popieriaus gniutulą.
- Va užplėšt nėr ko vo... , - tęsė. Paskui, susiraukęs, lyg užvalgęs pernykščių kopūstų, trenkė popieriaus gniutulą lango link. Kadangi, pas Igną orlaidės buvo išlūžusios (galbūt išrūdijo nuo drėgmės), gniutulas išlėkė tiesiai į lauką.
- Ot kur prakeikti urodai! , - kažkas už lango riktelėjo. Paskui nusikeikė ir buvo girdėti tolstantys žingsniai.
- Kaimynas knisa protą juodai, lopeta sumautas tas, - piktai zurzėjo Edvinas.
- Kap aš kieman išeinu, visi cyli, - pašaipiai krizendamas, kalbėjo Ignas.
- Na, visko būna ir visur, - išsprūdo Juliui.
- Kap gauna gerai bačkon, nereik tadu lot, - toliau krizeno Ignas.
Po šito pokalbio stojo kokių dviejų sekundžių tyla ir staiga Edvinas pašoko kaip įgeltas.
- Ė, Igniau, ar tavo senė negrįžta šiandien kartais iš Kauno? , - paklausė ūmai.
- Aaaa, joooo... Po pierkūnais!, - užsidengė savo plačia ranka kaktą Ignas.
- Žinok, sory, negaliu, varau tvarkyt landynės, nes motkelė kai grįš man bus... , - išsižiojo keiksmažodžiui Ignas. Pro burnos plyšį matėsi išgedę jo iltiniai dantys. Vienas iš jų buvo nuskeltas.
- Gerai, gerai, bėgu. Sėkmės. , - ant greičio sumetė žodžius Julius.
Greitai išbėgo į bendrą koridorių ir galiausiai į lauką. Ten įkvėpė gryno oro. Jautė, kaip per tą laiką, kol buvo viduje, viskas aplinkui pasikeitė. Saulė jau kaip reikiant kepina.
- Opa pąąąą, durneli! , - pasigirta kažkokio senio balsas už nugaros. Julius atsisuka. Ant suolo, prie to seno aptriušusio daugiabučio, ant medinio suolo, sėdi kokių aštuoniasdešimties metų senolis. Viena ranka skersai pasirėmęs lazda į žemę, o kitoje laiko Edvino suspaustą "rūkpoperio" gniužulą. Po kiek laiko senis piktai meta jį link Juliaus. Gniužulas lengvai atšoka nuo nustebusio ir apstulbusio vaikino kelnių diržo sagties ir nukrenta gatvės viduryje netoliese.
- Varyk nuo kiemo, invalide prakeiktas! , - senis toliau burnoja.
Julius, daugiau nelaukęs, spruko iš kiemo. Ir pasibėgėjęs gatvėje sustojo. Apsidairė. Staigiu judesiu pačiupo nuo asfalto tą nelemtą popierinį gniužulą ir patraukė namų link.
- Šitas man nepatinka, - susiraukęs sumurmėjo Ignas savo landynėje.
- Tai tavo motkelė grįžta a ne šiendie? , - Lyg iš nuobodulio, paklausė Edvinas, kuris tuo metu suko apie pirštą laido galą, kuriuo seniau Ignas jungdavo savo visiems išgirtą "Nokia N90" prie savo suklerusio kompiuterio. Taip Edvinas elgėsi iš įpročio. Nes buvo pasibaigęs rūkomasis popierius.
- Ai nu...velnias, pamirštu vis. Tai gerai, užbėk į vakarą, dar užbazarysim.., - mostelėjo savo keistai plačia "letena" Ignas.
Edvinui išėjus, kambariuose liko tyla. Tik Igno neramus burbėjimas po nosimi apie netvarką, buvo vienintelis komponentas, kuris labiausiai skleidė triukšmą visame bute.
***
Julius grįžo namo tylus ir susimąstęs. Su kažkiek skaudančia galva ir minčių maišalyne joje.
Tėvo nėra. Jis išėjo klausinėtis dėl darbo, kaip ir buvo žadėjęs dar vakar vakare. Na nieko tokio. Reikia apsitvarkyti. Juk kambariai tik po atsikraustymo... "Juose ir pats velnias ko gero koją nusilaužtų" - pagalvojo... Bet visgi tinginystė savo nugalėjo. Nuėjo Julius į savo kambarį, sėdo prie savo darbo stalo. Bet susimąstė... " Vaa, kur bėda. Vilniuje tai gerai buvo, ten SkyNet'as veikė...O dabar tai tikrai tik pats velnias žino iš kur man internetą reiks siurbt...", - galvojo toliau nuliūdęs. Su ta mintimi, susimąstęs ir tuo pačiu metu nusiminęs, išsivertė savo stalčių. Pasikuitė ten kelias minutes ir įsimetęs į kišenę keletą monetų po 2 ir 5 litus, patraukė miestelio centro link


De vermiis mysteris...
 
Dark-Reality Forum » Skaitykla ir Poezija » Knygos / Žurnalai » Nebaigtas veikalas (Gal kas nori būt bendraautoriumi (-e) ???)
  • Page 1 of 1
  • 1
Search:

Dark-Reality © 2024